The mass murder of Jews in the village of Didieji Žalimai during World War II

The Klaipėda region newspaper Vakarų Ekspresas in its July 15, 2015, edition published an article about the mass murder of Jews in the village of Didieji Žalimai during World War II, and about the death of one of the murderers decades later at the same location.

“It’s been 50 years since fatal shots rang out at the Drungilas family farmstead in the village of Didieji Žalimai in the Kretinga region. The Soviet press as was their wont remained silent about the events of July 15, 1965, but the rumor circulating among residents was that a man who had been in hiding since the war died there.

“The fall of the Soviet Union and Lithuanian independence allowed for the opening of KGB archives and revealed the secret of this dramatic and tragic story.

“Dr. Arūnas Bubnys, director of the Center for the Study of the Genocide and Resistance of the Residents of Lithuania [sic, Bubnys is director of the History Department at said institution] and a scholar who has devoted much attention to the Holocaust in our country, told the author [of this article, Romualdas Beniušis] that case-files conserved in the KGB archives in cases brought against people in the 1960s for participating in the genocide of the Jews perpetrated in Lithuania from 1941 to 1944 are much more carefully prepared than in case-files from the time of Stalin, and that if you ignore the ideological material, much of the remainder is useful information.”

This represents a change from earlier statements made by Lithuanian authorities that Soviet criminal case files are unreliable information containing allegations based on political motivations.

The article continues with the story of the life and death of Pranas Končius, who was born November 18, 1911, in Bargaliai village in the Kretinga district of Lithuania and who died at the farmstead mentioned above on the specified date. From May 1, 1934, till October of 1935 he was a soldier in the Seventh Samogitian Grand Duke Butigeidis Platoon in Tauragė, Lithuania, and was given the rank of petty officer. After military service he entered the volunteer Union of Riflemen paramilitary organization.

According to the newspaper, he became a “white armbander” at the onset of the German-Soviet conflict and was a member of the Salantai Auxiliary Police, where he remained in service until February 22, 1942. After the Soviet regime regained power in the fall of 1944, Končius became an anti-Soviet partisan operating in the Kretinga area using the pseudonym Adomas. He was a commander of the Kardas unit of partisans from 1947 to 1951. On October 30, 1952, he and fellow unit commander Kazys Kontrimas were ambushed by Soviet security forces at Smeltė village in the Salantai region. Končius escaped while the other unit commander died, according to the newspaper.

On April 6, 1953, Končius and other partisans were surrounded by security and military forces in the Vaineikiai Forest, but again, Končius escaped. As sole survivor he hid in the Salantai and Kretinga area.

Beginning in 1965 Končius lived secretly at the farmstead of Pranas Drungilas in Didieji Žalimai village. He died here on July 15, 1965, during a shoot-out with security and police forces from Kretinga.

The newspaper says Končius was the subject of a criminal case filed by the Lithuanian KGB on December 17, 1963 accusing him of treason against the motherland and participation in an organization engaged in anti-Soviet activities. The case comprised of more than 300 pages filling two volumes includes eyewitness testimonies, notes from other Salantai Auxiliary Police officers convicted earlier and other documents.

Končius was specifically accused of taking part in July of 1941 in the mass murder of about 100 Jewish males at the Salantai town Jewish cemetery and the shooting murder of 11 Jews at the Šalynas Manor while he served in the Salantai Auxiliary Police. The case material also notes he and other police officers led 70 Jewish women from Salantai to the site of their mass murder in the Šateikiai Forest, beat them with rifle butts, kicked them and participated in shooting them. Other mass executions are also noted, including another mass murder in the Šateikiai Forest of 150 Jewish women and children and the seizure of their property. Among the many other charges, Končius was also accused of stealing property from new settlers and Soviet activists in the post-war period, the newspaper said.

“Incidentally, it’s a bit of a paradox, but in Lithuania both the people who saved people and the people who possibly contributed to their murder seem to be able to receive state awards at almost the same time. On February 11, 2000, Pranas Končius was awarded the Officer’s Cross of the Order of the Cross of Vytis by Lithuanian presidential decree. One hopes the institutions of the state will speak up and have their say at some point. In any case, the true judge will be omnipotent time and God…” the newspaper article concludes.

On the English-language Wikipedia internet encyclopedia, Pranas Končius is celebrated as the last Lithuanian partisan. On the Lithuanian language version, he is hailed as a national hero. Neither article mentions the Holocaust at all. Both articles cite Ričardas Čekutis, a controversial former employee at the Center for the Study of the Genocide and Resistance of the Residents of Lithuania where Dr. Arūnas Bubnys continues to work, as an authority on the subject of the life and death of Pranas Končius.

The mass murder of Jews in the village of Didieji Žalimai during World War II

 

Išėjo tėvelis lovos pakloti – Romualdas BENIUŠIS

Šių metų gegužės 8 dieną visas civilizuotas pasaulis paminėjo Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje 70-ąsias metines. Tarp jų buvo ir Lietuva. Šio karo aukas šalies vadovai pagerbė Panerių memoriale ir Antakalnio kapinėse, o prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvavo dar ir karo aukų pagerbimo iškilmėse Lenkijoje. Deja, apie karo aukų pagerbimą Kretingoje neteko girdėti. Ar tikrai Kretingos rajone nėra ką pagerbti?

Nacistinės Vokietijos kariuomenė Kretingą užėmė jau pirmą karo dieną – 1941 m. birželio 22-ąją. Kartu su ja į Kretingą iš Vokietijos atvyko ir SD Tilžės ruožo agentas Pranas Jakys, iki 1940 metų liepos mėnesio čia dirbęs saugumo policijos viršininku. Gavęs didelius gestapo įgaliojimus, P. Jakys buvo paskirtas Kretingos saugumo policijos viršininku ir tapo pagrindinių žydų, sovietinių aktyvistų ir jam neįtikusių vietinių gyventojų areštų bei žudynių organizatoriumi Kretingos apskrityje.

Jis kartu su savo pavaduotoju Gabrieliu Bražinsku ir Tilžės operatyvinio būrio gestapininkais 1941 m. birželio 25 d. Kvecių miškelyje surengė ir pirmąjį Kretingos sovietinių aktyvistų bei žydų tautybės vyrų „teismą„, kuris 215 žmonių čia pat „nuteisė“ ir sušaudė, o 35 iš jų buvo pasigailėta.

TREMTYJE. Ignas Jablonskis tremtyje 1955 m. Ačinskas, Krasnojarsko kraštas.

Vėliau P. Jakys dalyvavo Veiviržėnų, Palangos ir kitų Kretingos apskrities miestelių žydų žudynėse, su savo sėbrais grobė jų pinigus ir turtą. Dalis pinigų buvo išleista degtinei pirkti ir žudikams vaišinti. Įprastai žmonių žudynėse dalyvaudavo lietuvių saugumo, kriminalinės, viešosios bei pagalbinės policijos pareigūnai.

Šaudant didesnes žmonių grupes dalyvaudavo ir nacių gestapininkai. Taip Kretingos rajone nužudžius tūkstančius nekaltų žmonių, iškilo masinių kapų kauburiai. 1944 m. kartu su besitraukiančiais naciais į Vokietiją pabėgęs P. Jakys 1958 m. Ulmo mieste vykusiame teismo procese kartu su kitais Tilžės gestapo operatyvinio būrio pareigūnais buvo kaltinamas 818 žmonių nužudymu ir nuteistas 7 metus kalėti.

Talentingas odininkas

Reklama

1941-ųjų rudenį Kretingos rajone, neskaitant keleto Salantų ir Darbėnų apylinkėse besislapstančių žydų, nenužudyta liko tik viena žydų šeima. Tai Salantuose gyvenę odininkas Chaimas Kaplanas, jo žmona ir du vaikai.

Ch. Kaplanas gimė 1905 m. Salantuose ir dar jaunystėje pasirinko odininko profesiją. 1931 m. išleistame leidinyje „Visa Lietuva“ Kretingos apskrities žydų verslininkų sąraše randama ir jo pavardė. Skiltyje „Užsiėmimo rūšis“ įvardijama veikla „Odų fabrikai ir dirbtuvės“.

Lietuvos miestuose ir miesteliuose gyvenę žydai vertėsi daugiausia prekyba ir amatais. Salantuose geru savo amato išmanymu ir gaminių kokybe garsėjo nagingas odininkas Ch. Kaplanas. Iš jo produkciją pirkdavo ne tik vietos ir apylinkių gyventojai, bet ir kiti amatininkai: siuvėjai, batsiuviai, pakinktininkai. Odos išdirbimas buvo gana sudėtingas – daug darbo ir žinių reikalaujantis – procesas, todėl odininko profesija buvo svarbi ir visų vertinama. Naciai, supratę, kad be vienintelio odininko Salantų ir apylinkių žmonės neišsivers, jį ir jo šeimą paliko gyventi, kol jis ką nors iš vietinių lietuvių išmokys šio amato.

DIRBTUVĖS. Salantiškio Moušos Singlerio (stovi) batų dirbtuvėse, 1934 m. 

Nuspręsta nužudyti

Taip atėjo ir 1942 metų pavasaris, kai nacistinei valdžiai Kaplanų šeimos buvimas šioje žemėje tapo nepageidaujamas, todėl nuspręsta ją nužudyti.

Reklama

Vienoje dalyvavimu genocide įtariamojo Salantų apylinkių gyventojo byloje išlikęs 1964 m. kovo 14 d. užrašytas buvusio salantiškio Petro Kazragio liudijimas apie Kaplanų šeimos egzekuciją.

Kazragis, iki karo Salantuose garsėjęs savo kairiosiomis pažiūromis, tik jam prasidėjus, vietos policijos buvo suimtas ir laikomas Kretingos saugumo policijos daboklėje. 1942 m. balandžio 25 dieną jis kartu su kitu suimtuoju Gruodžiu bei Kretingos saugumo policijos darbuotojais, tarp kurių buvo ir P. Jakys bei G. Bražinskas, nuvyko į Salantų policijos nuovadą. Čia jiems abiem buvo duoti kastuvai ir jie kartu su pasmerktuoju odininku Ch. Kaplanu policininkų buvo nuvesdinti į Salantų žydų kapines. Visų trijų pastangomis iškasus duobę, prie kapinių policijos mašina buvo atvežta Ch. Kaplano šeima: žmona ir du vaikai. Pačiam Ch. Kaplanui budeliai išlipti iš duobės neleido, todėl jis, paduodamas ranką, padėjo žmonai ir vaikams saugiai į ją sulipti.

KAUNE, viename buvusio žydų namo kieme, straipsnio autorius surado ant mūro sienos nupieštas holokausto metu nužudytų Kauno žydų šeimų nuotraukas ir spėja, jog tai būta meninio projekto.


Pabėgo nuo galvažudžių

Reklama

Lipdami į duobę vaikai jau suprato, kas jų laukia, ir baisiai klykė. Budeliai Ch. Kaplano šeimos nariams liepė sugulti duobėje veidu žemyn, o P. Kazragį ir Gruodį pavedėjo toliau ir liepė nusisukti. O tada pasigirdo šūviai. Pasibaigus egzekucijai, lavonus užkasė tie patys P. Kazragis ir Gruodis. 1942 metų vasarą, vežant sušaudyti grupę kalinių, P. Kazragiui ir dar keliems suimtiesiems nuo P. Jakio galvažudžių pavyko pabėgti, išlikti gyviems ir sulaukti išvadavimo iš nacių jungo. P. Kazragio parodymai tapo svarbiu liudijimu apie nacių ir jų vietinių padėjėjų žvėriškus, genocidui prilyginamus nusikaltimus.

Šią tragišką istoriją savo prisiminimuose pavadinęs „Išėjo tėvelis lovos pakloti…“ aprašė vienas šviesiausių visų laikų kretingiškių – Ignas Jablonskis (1911-1991 m.), inžinierius, kraštotyrininkas, archeologas, muziejininkas, Sibiro tremtinys, humanistas.

„Kaip reta išimtis Salantų miestelyje iki 1942 metų pavasario buvo palikta nenužudyta viena žydų šeima. Tėvas buvo amatininkas – odininkas. Nesant kas galėtų jį pakeisti, žydas buvo paliktas gyventi tol, kol ką nors iš lietuvių išmokys to amato. Mokyti jis sutikęs su sąlyga, kad mokymo laikotarpiu nenužudys jo žmonos ir vaikų. Dar gestapo prašęs, kad atėjus laikui mirti, nužudytų visą šeimą kartu ir palaidotų vienoje duobėje. Šį kuklų jo prašymą gestapas pažadėjo patenkinti.

Mokymas užsitęsė iki pavasario. Toliau vokiečiai nebesutiko laukti ir balandžio 25 dieną, pavakarėje, šio žydo šeima buvo iškviesta į Salantų policiją, kur jų jau laukė budeliai. Policijoje vyrui buvo įduotas kastuvas ir su stipria apsauga išvarytas į žydkapį išsikasti duobės sau ir šeimai. Žmona su vaikais buvo palikti Salantų policijos būstinėje. Vaikams greit nusibodo laukti, jie užsinorėjo miego ir ėmė prašyti motinos, kad juos paguldytų. Motina seniai išverktomis, ašarotomis akimis vaikus glamonėjanti ir raminanti: „Palaukite, vaikeliai, tėvelis jau išėjo lovelės pataisyti, tuojau eisime amžino miego.“ Vaikai tų skausmingų motinos žodžių dar nesupratę, tik kraipę galvutes ir prašėsi miego. Pagaliau grįžęs vienas budelių ir žydę su vaikais, dailiais papurgalviais, išsivaręs į žydkapį…“

Šie kraupūs prisiminimai ir žmonių liudijimai rašomi ne tam, kad būtų šiurpinami skaitytojai, o tam, kad dabartinė ir ateities kartos sužinotų bei geriau suprastų, kokią „laisvę“ Lietuvai nešė nacistiniai okupantai ir jų vykdyta rasistinė atskirų tautų naikinimo politika.

Minėdama Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje 70-ąsias metines žmonija siekia ir tikisi, kad tai ateityje niekada daugiau nepasikartotų.

Romualdas BENIUŠIS

https://www.ve.lt/naujienos/lietuva/vakaru-lietuva/isejo-tevelis-lovos-pakloti-1370057/