KĄ PAMIRŠTAME ŠVĘSDAMI MIESTELIŲ ŠVENTES

Susitikimo Laukžemėje akimirka: (iš dešinės) Marvin Hecker, Zita Aldona Danielienė, vertėja Olga Šardt, dukra Jenifer ir žmona žurnalistė Gaylon Finklea Hecker.

Po pasaulį istorinių kataklizmų išblaškytieji žydai litvakai ir jų palikuonys grįžta į Lietuvą ieškoti savo šaknų, aplankyti vietas, kur gyveno jų gausios nacių genocido metu išžudytos Lietuvos miestų ir miestelių bendruomenės, taip pat ieško per Holokaustą pavieniams žydams padėjusių išlikti vietinių žmonių palikuonių.

Įprasta, kad iš viso pasaulio atvykę žydai kreipiasi į Lietuvos žydų bendruomenę ar žydų tautybės gidus, užsiimančius jų palyda po Lietuvą. Neseniai Darbėnų miestelį panorusius aplankyti svečius iš JAV pasitikęs Klaipėdos žydų bendruomenės pirmininkas Feliksas Puzemskis ne iš karto suprato, kad tai yra vienintelio per Holokaustą išlikusio darbėniškio žydo vyro Moshe (Mošės) Blocho (1913–1977 m.) vaikaitis Marvinas Heckeris su žmona ir dukra. Į Lietuvą pirmą kartą atvykusieji ypač nudžiugo sužinoję, kad Laukžemės miestelyje gyvena M. Blocho gelbėtojų Barboros ir Kazio Lukošių jauniausioji dukra Zita Aldona Lukošiūtė-Danielienė (gim. 1937 m.), kurią telefono skambutis apie svečių atvykimą užklupo netikėtai ir maloniai nustebino. Džiaugsmingos susitikimo akimirkos, Zitos Aldonos vaikystės prisiminimai apie jos tėvų sodyboje prieglobstį radusį M. Blochą, su kuriuo ir jai teko bendrauti, ir jos šeimos pagalba sugraudino svečius. Jautrus susitikimas, kurio pagrindinė mintis – „be jūsų nebūtų mūsų“, prabėgo kaip viena akimirka, tad gausiomis ašaromis aplaistytas išsiskyrimas buvo ypač sunkus. „Aš didžiuojuosi savo tėvais, vien dėl to vertėjo gyventi“, – sakė Zita Aldona, sugraudinta svečių iš JAV paprastumo ir nuoširdumo. Tą pačią dieną svečiai apsilankė ir Darbėnuose, kur juos sutiko ir apie darbėniškių nuveiktus darbus, saugant istorinį čia gyvenusių žydų atminimą, papasakojo tam daug laiko ir pastangų kartu su savo mokiniais skirianti mokytoja Edita Gliožerienė. Neabejotina, kad svečiams parodytas dėmesys ir atradimų bei susitikimų džiaugsmas ilgai išliks svečių širdyse, tai ras atgarsį ir JAV žiniasklaidoje, nes tarp atvykusiųjų buvo ir žurnalistė, leidėja Marvino Heckerio žmona Gaylon Finklea Hecker.

Simboliška, kad svečiai Lietuvą aplankė birželio pabaigoje, kai Darbėnai džiaugsmingai šventė svarbiausią miestelio šventę – Šv. Petro ir Povilo atlaidus bei miestelio gimtadienį. Ne išimtis buvo ir šie metai, kai darbėniškiai ir gausūs jų svečiai paskutinį birželio sekmadienį paminėjo Darbėnų 428-ąjį gimtadienį. Deja, niekas iš jų neprisiminė, kad lygiai prieš 78 metus, 1941 metų birželio 29 dieną, darbėniškiams katalikams švenčiant tradicinę svarbiausią metų dieną, buvo įvykdytas siaubingas, protu nesuvokiamas nacistinių okupantų nusikaltimas – dienos metu prie kelio Darbėnai–Palanga už kapinių viešai sušaudyti 150 miestelio gyventojai žydai vyrai, tarp jų ir garsios fotonuotraukos „Darbėnų žydai Vasario 16-osios šventėje 1928 m.“ autorius miestelio metraštininkas fotografas Elijahu Bruckus su sūnumi. „Žmonės žuvo nesupratę, jog nekaltumas jų kaltė…“ Šie garsaus lietuvių poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiai užrašyti ant sovietmečiu žudynių vietoje pastatyto paminklinio akmens. Tikėtina, kad nacistiniai okupantai masinėms žudynėms šią Darbėnams svarbią datą pasirinko neatsitiktinai. Tuo norėta parodyti okupacinio režimo brutalumą ir žiaurumą, kad vietiniai žmonės bijotų jam priešintis. Visgi drąsių darbėniškių ir aplinkinių kaimų ir miestelių žmonių dėka buvo išgelbėta apie 10 darbėniškių žydų. XVIII a. antrojoje pusėje Darbėnuose apsigyvenę žydai ilgainiui tapo svarbia miestelio ekonominio bei kultūrinio gyvenimo dalimi, o 1918 metais vasario 16 dieną, atkūrus Lietuvos valstybę, lojaliais jos piliečiais, prisidėjusiais prie jos gynimo nuo išorės priešų bei ekonominio ir kultūrinio Lietuvos suklestėjimo. Iš čia kilęs Davidas Volfsonas (David Wolffsohnn 1856–1914) laikomas vienu žymiausių iš Lietuvos kilusių žydų litvakų visame pasaulyje. Išnykusių Lietuvos miestų ir miestelių žydų bendruomenių atminimo įamžinimas, jų buvimo Lietuvoje atminties išsaugojimas, kartu pagerbiant Holokausto metu juos gelbėjusius bendrapiliečius, – visų mūsų pareiga, padedanti gydyti gilias istorines žaizdas. Ir tai anksčiau ar vėliau reikės padaryti.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2019-07-15-ka-pamirstame-svesdami-miesteliu-sventes/176622