Aut.Geršonas Taicas
1941–1944 naciai ir jų talkininkai sunaikino 95% Lietuvos žydų. Naciai ir jų talkininkai sudegino daug sinagogų visoje Lietuvoje, padegė Didžiąją Vilniaus sinagogą, bet sinagoga liko stovėti. Kai kurie nacių talkininkai dabar garbinami kaip didvyriai, jiems statomi paminklai, kabinamos memorialinės lentos, jų vardais vadinamos mokyklos ir gatvės, jiems po mirties skiriami valstybiniai apdovanojimai.
Sovietai po Antrojo pasaulinio karo ėmė naikinti žydų paveldą Lietuvoje, susprogdino Vilniaus Didžiąją sinagogą ir ant jos griuvėsių pastatė vaikų darželį. Sunaikino žydų kapines Vilniuje (Piromonto ir Užupio ), Šiauliuose, Ukmergėje ir kitose vietose. Vilniaus Užupio žydų kapines išniekino, pastatę ritualinių paslaugų įmonę. Vilniaus Šnipiškių žydų kapines išniekino, pastatę uždarą „Žalgirio“ baseiną ir sporto rūmus.
Kai kurių žymių žmonių palaikai buvo perlaidoti Sudervės kelio žydų kapinėse, bet dauguma Vilniaus žydų palaikų atsidūrė sąvartyne. Lietuvoje 1971m. gyveno apie 20 000 žydų, tuo sovietmetį nebuvo girdėti protestų laikraščiai apie žydų kapines nerašė nei Lietuvoje, nei užsienyje. Suprantama, totalitarinė valstybė , cenzūra, baimė dėl savęs ir savo artimųjų.
2006 metais, jau nepriklausomoje Lietuvoje, buvo nugriautas uždaras „Žalgirio“ baseinas ir pastatyti Mindaugo apartamentai (daugiabutis gyvenamasis pastatas). Kokie skambūs istoriniai pavadinimai: Žalgiris ir Mindaugas, turbūt manyta, kad pavadinimais galima užmaskuoti nusikaltimus, o iš tikrųjų Šnipiškių žydų kapinės išniekintos antrą kartą. Tokia yra trumpa senųjų Šnipiškių kapinių istorija, kitą istorinę informaciją apie kapines galima rasti internete, labai išsamų straipsnį su visomis detalėmis parašė profesorius Josifas Parasonis.
Metų metais vyksta diskusijos dėl Vilniaus Sporto rūmų rekonstrukcijos.
Žydų kapines naikino ir Vokietijoje. Trumpa, bet labai panaši istorija apie konfliktą Vokietijoje. Kai konfliktas dėl žydų kapinių užstatymo Hamburgo rajone – Ottensene jau buvo įsibėgėjęs, 1991 m. lapkričio mėn. Vokietijos rabinų konferencija paskelbė savo poziciją pareiškime, kuriame įvertino šį veiksmą kaip akivaizdų Halachos (Talmudo religinių ir teisinių priesakų) taisyklių pažeidimą ir paragino sustabdyti bet kokius statybos darbus kapinių vietoje. Šis dokumentas sukėlė konfliktą tarp miesto, investuotojo ir įvairių žydų grupių, kurių pozicijos anaiptol nebuvo vienodos, – netgi prieštaringos.
Norint išspręsti žydų ginčą, reikėjo autoritetingos žydų asmenybės su aukšta religine reputacija. Arbitru sutiko būti Jeruzalės aškenazių ortodoksų vyriausiasis rabinas Itzhakas Kolitzas (Kolitz). Jau 1992 m. gegužės mėn. pradžioje žydų bendruomenė ir žydų ortodoksų protestuotojai susitarė, kad vyriausiasis rabinas I. Kolicas bus arbitru. Po daugelio diskusijų I.Kolitzas atvyko į Hamburgą ir aplankė likusias buvusių kapinių vietas, kas liko iš bunkerio, pastatyto po 1939 m. ir universalinės parduotuvės, pastatytos po 1951 m.
1992 05 21 Vyriausiasis rabinas I. Kolitzas priėmė sprendimą Jeruzalėje: jis uždraudė palaikų ekshumaciją, kaip visus tenkinantį sprendimą, bet jis prieštaravo Hamburgo žydų bendruomenės tradicijai. Nebuvo pateiktas halachinis pagrindimas. Ekonominiais tikslais buvo leista statybos plėtra. Tuo pat metu uždrausti bet kokie nauji kasinėjimo darbai. Visą procesą turėjo prižiūrėti vyriausiojo rabino Kolitzo paskirtas nuolatinis prižiūrėtojas iš Izraelio. Jeruzalės sprendimas buvo sudėtingas Halachiniu požiūriu, tačiau jis buvo bent jau pragmatinis. Investuotojas ir valstybė susitarė, ginčas buvo baigtas.
https://juedische-geschichte-online.net/beitrag/lorenz-streitfall-ottensen
Rabinas I. Kolitzas (Yitzchak Kolitz) (1923 – 2003 ), rabino sūnus, gimė Alytuje , 1934 kartu su motina ir keliais broliais po tėvo mirties emigravo į Palestiną (Eretz Yisrael), tapo Jeruzalės aškenazių rabinu ir Didžiojo rabinų teismo teisėju. Parašė daug religinių knygų.
Vyriausiasis rabinas I. Kolitzas buvo laikomas pagrindiniu Halachos arbitru laidojimo klausimais. Jis kovojo prieš archeologinius kasinėjimus Izraelyje, kur, jo teigimu, buvo išniekinti kapai. Jis sakydavo: „Žmogaus kaulai nėra moliniai indai, kuriuos reikia eksponuoti muziejuje“. Vėliau jis padėjo suformuluoti taisykles, kurios dabar reglamentuoja Izraelio senienų valdybos darbą žydų kapinėse.
Dabar palyginkime Vokietijos ir Lietuvos kapinių naikinimo istorijas.
Tas konfliktas Vokietijoje buvo išspręstas prieš beveik 30 metų. Kas turės drąsos ir sąžinės pasakyti, kad Jeruzalės aškenazių rabinas ir Didžiojo rabinų teismo teisėjas I.Kolitzas buvo neteisus, kad jis sulaužė žydų tradicijas? Taip buvo Vokietijoje, o Vilniuje dabar turime du variantus, – blogą ir labai blogą, dėl to rinksimės blogąjį.
Į rekonstrukcijos kaštus reikia pridėti sumą nuolatiniam prižiūrėtojui iš Izraelio, kurį paskirs rabinų taryba. Reikalavimas mokėti nuolatiniam prižiūrėtojui, atvykusiam iš Izraelio ar iš kitur, atitinka rabino I. Kolico sprendimą , nes rekonstrukcija bus vykdoma kelerius metus.
Profesorius Josifas Parasonis, profesorius Pinchos Fridbergas, rabinas A. Bakeris (Andrew Beker) ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė pasisako prieš Sporto rūmų griovimą. Manykime, kad norintys sporto rūmus nugriauti, visiškai nesupranta, kad trečią kartą bus išniekintos senosios Šnipiškių žydų kapinės, tik nereikia slėptis po žydiško šventumo, patriotizmo ir žydiškų tradicijų sergėtojų kaukėmis. Vizija atstatyti senąsias Šnipiškių žydų kapines, kokios jos buvo po uždarymo 1831 m., yra tik liguistą fantazija.
Kol kas, projekto dar nematėme ir Vilniaus m. gyventojams viešinimo procedūros dėl projekto neatliktos.
Pastaba
Šiandien Izraelyje stato kelius virš palaidojimo vietų, bet prieš tai pastato sarkofagus iš plokščių su oro kanalais kad mirusiųjų sielos galėtų bendrauti su pasauliu. Vietos bendruomenės rabinai arba Izraelio senienų valdyba laimino tuos projektus. Ypatingais atvejais netgi leidžiamas ekshumavimas, Izraelis iki Šešių dienų karo skubiai išvežė judėjų teisuolių palaikus iš Damasko.
Geršonas Taicas 2019 12 12