Ch.Bargmanas – „Dėl žydų šaudymo Žynių kaime“

Faktai rodo, kad lietuviai dažnai be pagrindo apkaltinami dalyvavę žydų žudynėse. Mūsų
atliktas tyrimas Vilkaviškio rajone, Žynių kaime ir vėl tą patvirtino. Pirmą kartą Lietuvoje
suradome vietą, kur sovietų karo belaisviai ir žydai buvo šaudomi drauge ir šaudė juos vokiečiai.
Lietuvių čia nė kvapo nebuvo.
Žynių kaimas – Vilkaviškio rajono Klausučių seniūnijos gyvenvietė, esanti už 2 km į
vakarus nuo Sūduvos, greta kelio Slabadai – Sūdava – Opšprūtai. Tarpukariu čia gyveno keliolika
lietuvių šeimų, veikė malūnas, jo paslaugomis naudojosi Sūdavos, Šapalų, Iškartų, Balnių, Arminų
ir kitų aplinkinių kaimų žmonės. Žyniuose žydų nebuvo, jų tik atvykdavo verslo reikalais,
pristatydavo įvairų prekių, vietiniai jų laukdavo, santykiai buvo geri. Tačiau Holokaustas pasiekė ir
šį atokų kaimą.
Kadangi Vilkaviškis nutolęs per 25 km nuo Vokietijos sienos sprendimas dėl žydų likimo
buvo perduotas Tilžės gestapui, kuriam įsakyta sunaikinti teritorijoje gyvenusius komunistus ir
žydus. Sovietų okupacijos metu Žynių kaime Žaliosios Valsčiuje 1941 m. prie kelio Žyniai –
Kudirkos Naumiestis buvo iškastas 150 m. ilgio, 5 m. pločio ir 1,5 m gylio prieštankinis griovys
apsiginti nuo vokiečių. Naciai pasinaudojo tuo grioviu žudydami žmones. Žudynės vyko dvejus
metus 1941 – 1942 m. Šiuos baisius įvykius matė daug liudininkų iš įvairių vietovių atvykusių į
netoliese esantį malūną. Kai vykdavo šaudymas, atvykėliai būdavo sulaikomi ir tapdavo šių baisių
įvykių stebėtojais. Šaudyti buvo parinktas plikas, lygus laukas, iš kurio neįmanoma pabėgti. Žynių
kaime aplankėme paminklą žuvusiems žmonėms, ant jo užrašyta „Šioje vietoje yra palaikai apie
2000 žydų ir kitų tautybių žmonių, nužudytų čia hitlerinės okupacijos 1941 – 1942 metais.“
Nuvykome į Žynių kaimą, pas dabar jau a.a. mokytoją Reginą Naujokaitienę. Ji mums papasakojo
apie čia buvusius įvykius, parodė jos surinktą archyvinę medžiagą – liudijimus apie šiame kaime
įvykusią tragediją. Liudininkai tvirtina, kad čia žydus ir karo belaisvius šaudė vokiečiai.
Literatūroje labai mažai galime rasti medžiagos apie Žyniuose sušaudytus žydus, be to pateikta
informacija labai prieštaringa. 1973 m. išleistoje knygoje „Masinės žudynės Lietuvoje“ nurodyta,
kad Žynių kaime nužudyta apie 800 vyrų, moterų ir vaikų. Lietuvos ypatingajame archyve
suradome Kraštotyros draugijos 1965 m. sustatytą aktą. Jame liudininkai tvirtina, kad Žynių kaime
hitlerininkai sušaudė apie 800 žmonių. Jų tarpe buvo K. Naumiesčio belaisvių lagerio kariai –
belaisviai, tarybiniai veikėjai, žydų tautybės moterys ir vyrai.
Mūsų išstudijuoti liudininkų parodymai leidžia susidaryti vaizdą apie žudynių Žynių kaime
eigą. Pirmiausia į žudynių vietą atvažiuodavo vokiečiai. Jie vaikščiodavo po kaimą, rinkdavo

kiaušinius ir kitą maistą. Tada pasistatydavo suolelius, nusitaikydavo kulkosvaidžius ir belaukdami
aukų vaišindavosi. Pirmiausiai atveždavo žydų vyrus, vėliau žydes moteris su vaikais ir rusų karo
belaisvius. Per savaitę žmonės būdavo atvežami du kartus – žydai vežimuose, o karo belaisviai ir
Kudirkos Naumiesčio lagerio sunkvežimiais. Atgabentus žmones nurengdavo ir nuogus sustatydavo
prie griovio krašto nugaromis į šaudančiuosius. Eidami suimtieji – tiek karo belaisviai, tiek žydai –
stengėsi bet kokiomis priemonėmis pranešti apie save artimiesiems. Jie mėtydavo laiškus,
nuotraukas, karo belaisviai – puodelius, katiliukus, kuriuose būdavo išraižytos pavardės, tačiau
siaubo apimti žmonės, bijodami vokiečių nerinko tų daiktų. Kaip ir nesisavino tų nužudytųjų
drabužių. Sušaudytus žmones vokiečiai mažai teužberdavo žemėmis. Po žudynių kurį laiką dar
judėdavo žemė, nes ne visi iš karto mirdavo Žmonės prisimena kaip per pavasario atlydį kraujas
grioviu nutekėjo net į gretimą kaimą – vėl sukeldamas siaubą.
Mūsų tyrimas neabejotinai įrodo kad Žynių kaime žudynes 1941 – 1942 m, vykdė išimtinai
vokiečiai. Lietuviai tame nedalyvavo, kaip ir negrobstė nužudytųjų turto. Vis tik išsiaiškinus šiuos
svarbiausius dalykus lieka kiti neatsakyti klausimai. Kebliausia rasti atsakymą – kiek visgi buvo
sušaudyta žydų ir karo belaisvių Žynių kaime? 1965 m. akte pažymėta, kad iš viso buvo sušaudyta
800 žmonių. Sūdavos krašto muziejuje yra 1997 m. gegužės 5 d. R. Naujokaitienės ranka rašytas
laiškas Lietuvos valstybinio žydų muziejaus sekretorei. Jame teigiama, kad remiantis gyventojų
prisiminimais nustatyta, jog bendrame kape yra gal 1000 žydų tautybės genocido aukų. Sūdavos
krašto muziejuje taip pat yra trijų puslapių „Trumpa istorija, kurioje rašoma, kad „apie 2
tūkstančiai, tai išrašyta ir paminklinėse lentose“. 2000 m. pastatytame paminkle iš tiesų atsiradęs
skaičius 2000. Liudininkai į klausimą, kiek gi čia sušaudyta žydų atsako – tikriausiai 2000, nes taip
pažymėta paminkle. Tačiau mūsų išnagrinėti dokumentai rodo, kad yra kitaip. Nežinoma, ir iš kur
tie sušaudyti žydai atgabenti, iš kur jie kilę. Jau nekalbant apie karo belaisvius – juk jie irgi žmonės.
Todėl darome išvadą, kad atskleista dar ne visa tiesa apie žudynes Žynių kaime. Reikalingi
papildomi tyrimai pasiremiant ir vokiečių archyvais, juk tik iš čia galime sužinoti, kas konkrečiai
šaudė pasmerktuosius. Bet ir vėl – iškyla problemos – vokiečiai nenori atskleisti savų nusikaltėlių
tapatybių. Taip „The Jerusalem post“ 2022 sausio 3 d. (D. Sttonberg, E. Zuroff) remdamasis
vokiečių „Die Welt“ konstatuoja, kad Vokietijoje veikia įstatymai palankūs Holokausto
vykdytojams.
„The Jerusalem post“ aprašo ir komentuoja kelis pastaruoju metu Vokietijoje vykstančius
teismo procesus, kur teisiami jau senyvo amžiaus asmenys, kaltinami prisidėję prie žydų žudynių.
Vokietijos įstatymai saugo jų anonimiškumą (ko nėra kitose šalyse) – negalima viešai skelbti
teisiamųjų vardų, pavardžių (apsiribojama tik inicialais), draudžiama rodyti visuomenei jų veidus –

veidai turi būti uždengti, kad neįmanoma būtų nuotraukose jų atpažinti. Tik kai kuriais, labai retais
atvejais teisėjai nusprendžia, kad visuomenės teisė gauti informaciją yra svarbesnė už
anonimiškumą. Bet to nėra šiuo metu vykstančiuose su Holokaustu susijusiuose teisminiuose
procesuose. Toks Vokietijos įstatymas teisminė praktika yra imperatyva kitiems su Holokaustu
susijusiems reikalams, todėl gauti iš Vokietijos archyvinę medžiagą, įvairius dokumentus apie
vokiečių nusikaltimus Lietuvoje 2-o pasaulinio karo metais yra sunku. Kita vertus, kai kam yra
labai naudinga, kad Lietuvoje yra tokie paminklai kaip Žynių kaime. Juk iš užrašo ant paminklo
(parašyta lietuvių ir žydų – jidiš kalba) susidaromas įspūdis, kad čia išžudyta 2000 žydų ir juos
„kaip visada“ iššaudė lietuviai. Mūsų turimi preliminarūs duomenys leidžia prognozuoti, kad tokių
iškraipytų istorijos faktų kaip Žynių kaime yra ir daugiau. Taip žydų žudynių memoriale Alytaus
Vidzgirio miške paminklinėje lentoje užrašyta „čia 1941 – 1944 m. nacistiniai budeliai ir jų vietiniai
talkininkai nužudė dešimtis tūkstančių žydų vaikų, moterų, vyrų daugiausiai atvežtų iš kitų kraštų“.
Tai labai abstraktus užrašas, neaišku iš kur atgabentos tos aukos, kiek konkrečiai čia žydų
sušaudyta. Abejones didina ir faktas, kad Alytuje buvo karo belaisvių stovykla, aišku vokiečiai juos
naikino. Gali būti, kad Vidzgirio miške užkasti ne tik žydai, bet ir kitų tautybių žmonės, taip pat ir
nukankinti karo belaisviai. Kai kuriuose šaltiniuose minima, kad Vidzgirio miške vokiečių
okupacijos metais (1941 – 1944) iš viso galėjo būti nužudyta 60000 – 70000 žmonių („Holokausto
Lietuvoje atlasas“) ir tai keliai pagrįstas abejones Alytaus Vidzgirio miške žydų memorialo
paminklinės lentos užrašo teisingumu. Kyla didelių neaiškumų ir dėl Utenos rajono Ražės miške
nužudytų žmonių skaičiaus – ant paminklo yra užrašyta 8000, o šaltiniai nurodo labai skirtingus
skaičius – nuo 4600 iki 9000. Todėl tiek dėl Alytaus, tiek dėl Utenos būtina atlikti tyrimus, siekiant
atstatyti tiesą. Istorinius faktus reikia žinoti, o ne iš anksto nusistačius aklai kaltinti vien lietuvius.
Tik toks yra kelias į lietuvių – žydų susitaikymą.

SWC role in assisting prosecution of Nazi war criminals in Germany featured in Israeli TV series

ISRAELI TELEVISION CHANNEL ONE (KAN 11) TONIGHT LAUNCHES MINI-SERIES ON „BELATED JUSTICE TRIALS” CURRENTLY BEING CONDUCTED IN GERMANY; NOTES ASSISTANCEOF WIESENTHAL CENTER IN FACILITATING JUSTICE

Jerusalem-Israeli television Channel One (Kan 11) will tonight launch an original mini-series on the „belated justice trials,” being recently conducted in Germany against former death camp and concentration camp operatives. To date, five such trials have taken place against guards and functionaries from Sobibor (Ivan Demjanjuk), Auschwitz (Oskar Groening and Reinhold Henning) and Stutthof (Johannes Rebogen and Bruno Dey), all of whom were convicted, with the exception of Rehbogen, whose trial was suspended for health reasons.

The series includes information on the efforts of the Wiesenthal Center to assist the German prosecutors by finding survivors from the camps in which the defendants served, as well as individuals who lost first-degree relatives (parents, spouses, siblings or children) in those camps during the time in which the defendants served there.

At present, two additional trials are being conducted in Germany, one against Josef Schuetze, who served as an armed S.S. guard in the Sachsenhausen concentration camp for almost three years, and another against Irmguard Fuerchner, who was the secretatary of the commandant of the Stutthof concentration camp from June 1943-April 1945, during which time the Nazis used a gas chamber to mass murder Jewish inmates.

The three part series will be aired tonight, tomorrrow night and Thursday during the channel’s main evening news broadcast from 20:00 to 21:00.

For more information: SWC Jerusalem 02-563-1274/5; swcjerus@netvision.net.il; Dr. Efraim Zuroff-050-721-4156; Follow us on Twitter @EZuroff

Kan B series on late Nazi prosecution – YouTube links.docx

YouTube links to the 3-part series on Kan B Israel TV:

80 שנה אחרי: אמיל בן ה-93 העיד נגד השומר הנאצי

**************************************************************************

איך מביאים פושע נאצי לדין – עשרות שנים אחרי השואה

**************************************************************************

"ירדתי על הברכיים וביקשתי סליחה": צאצאי הנאצים שהפכו לאוהבי ישראל

My op-ed in tomorrow’s Jerusalem Post- English translation of article in „Die Welt”

Why do Germany’s laws protect Nazi defendants? – opinion
Is German law’s identity protection of those being charged with accessory to murder in Holocaust-related trials justified?
By DAVID SCHONBERG, EFRAIM ZUROFF Published: JANUARY 26, 2022 18:19
Updated: JANUARY 30, 2022 16:41Email Twitter Facebook fb-messenger
Gates of Auschwitz-Birkenau (photo credit: VIA WIKIMEDIA COMMONS)
Gates of Auschwitz-Birkenau
(photo credit: VIA WIKIMEDIA COMMONS)

Recently, several Holocaust-related trials are being held in Germany in which the defendants are being charged with accessory to murder. German law protects their anonymity.

As a rule, a defendant in a criminal case in Germany has the right to identity protection: his full name and photo are not revealed to the public. In Germany, privacy rights are very far-reaching, protecting the suspect and the convict alike. Only in a few exceptions do judges decide that the public right to information prevails. This has not been the case in the holocaust-related trials currently underway.

In this article, we explain why such far-reaching identity protection in cases relating to Nazi crimes is inappropriate. Identity protection, it is argued, is similarly inappropriate in regard to defendants charged with war crimes, crimes against humanity and cases of severe crime. In regard to these cases, they call for the publication of a current photo and the disclosure of the full name of the accused.
Toliau skaityti „My op-ed in tomorrow’s Jerusalem Post- English translation of article in „Die Welt””

In Case You Missed It: The Soviet Roots of Palestinian Antisemitism

In Case You Missed It

Toliau skaityti „In Case You Missed It: The Soviet Roots of Palestinian Antisemitism”

My Times of Israel op-ed to mark International Holocaust Remembrance Day

Holocaust distortion is the real challenge today

Eastern Europe’s post-Soviet ‘new democracies’ have taken to falsely equating communist and Nazi regimes and denying the role they played in the genocide

(Montage: The Times of Israel)

Last week, a minor miracle occurred, at of all places the United Nations. For only the second time since the establishment of Israel, the General Assembly adopted a resolution sponsored by the Jewish state. In fact, the support for the resolution was so overwhelming that it was approved by consensus, meaning that it passed without a country by country vote, with the only objection registered in the 193 country body by (surprise, surprise) the Iranians.

The resolution itself deserves scrutiny. It expresses concern over “the growing prevalence of Holocaust denial or distortion through the use of information and communications technologies,” and urges all UN members to “reject, without any reservation, any denial or distortion of the Holocaust as a historical event, either in full or in part, or any activities to this end.” It also called upon all UN members “to develop educational programs that will inculcate future generations with the lessons of the Holocaust in order to help to prevent future acts of genocide.” Symbolically, the resolution was passed on the 80 th anniversary of the Wannsee Conference of January 20, 1942, at which 15 leading Nazi officials and SS operatives were informed of the decision to launch the “Final Solution of the Jewish Question,” and the details of its implementation.

One unique aspect of the resolution is the equivalent status given to denial and distortion. These are two disparate issues that stem to an extent from similar sources and motives but are fundamentally different, and require different responses. They also have different histories. Holocaust denial began in Western Europe and has existed almost since the mass murders began, whereas the initial manifestations of Holocaust distortion began in the Soviet Union after World War II, but have flourished recently to an alarming degree in the “new democracies” of post-Communist Eastern Europe.

There is also a significant difference between the current status of the threat posed by these two phenomena. As shocking and revolting as Holocaust denial is, the problem is essentially under control in the Western democratic world. That does not mean that denial has disappeared never to return, but rather that it has been shunted to the lunatic fringe of Western society, and that there currently aren’t any mainstream normative political or social organizations that promote it.

David Irving (JTA)

One of the key factors in the defeat of the deniers was the dismissal by a British court of David Irving’s libel suit against Debra Lipstadt. Irving’s claims were torn to pieces by British historians like Richard Evans, and the decisive victory in the case dealt the deniers a blow from which they have not yet recovered. That does not mean that no one in the Western world will ever deny the Shoah, but for now that threat has been roundly defeated.

Holocaust denial still exists, however, throughout the Moslem and Arab world, and in many cases is government-sponsored and financed, which means that it poses a serious problem. Iran is, of course, the worst offender, but the problem exists throughout the region, which needless to say, suffers from the almost absolute absence of Holocaust education. In the wake of the Abraham Accords, we see initial efforts to promote Holocaust education, and hopefully they will be increased and expanded, but with the exception of initiatives like the Aladdin Project in North Africa, the situation continues to be extremely problematic for political, social, and ideological reasons.

Holocaust distortion, on the other hand, is a relatively new phenomenon that has taken root in Eastern Europe very soon after the fall of the Soviet Union and the transition to democracy of former Communist dictatorships. Whereas denial is easy to identify and explain, distortion is dangerously confusing: Distorters categorically accept the fact that the Holocaust took place and unequivocally reject its denial, but they seek to radically alter the accepted Western/Jewish narrative of World War II and the Holocaust. They present an alternative version of the events, especially as it relates to the role played by Nazis’ local collaborators.

Such an approach is particularly problematic because only in Eastern Europe did collaboration with the Nazis include participation in systematic mass murder, and local perpetrators bear responsibility for a highly significant portion of the Nazis’ victims. The distorted version attributes practically all the crimes to the German and Austrian Nazis and promotes the canard of equivalency between Communist crimes and Nazi atrocities in order to highlight the suffering of their citizenry and deflect attention from their own crimes. The fact that this alternative narrative is sponsored, financed and promoted by the local governments makes it even more dangerous and difficult to combat.

It’s hardly surprising that the only resolution sponsored by Israel that was previously passed by the UN General Assembly was also related to the Holocaust, the initiative to establish International Holocaust Remembrance Day on January 27, the anniversary of the liberation of Auschwitz-Birkenau. Jewish victims of the most horrific genocide in the annals of mankind have a unique gravitas, even at the UN, but the question remains what effect will last week’s resolution have? After all, even the countries that support and promote denial and distortion voted to pass it. That is the real challenge, to focus on the deniers and the liars and attempt to convince them to teach the truth. Any progress in that direction will be a true achievement for last week’s resolution.

https://blogs.timesofisrael.com/holocaust-distortion-is-the-real-challenge-today/