Dr. Petras Stankeras
„Aš vykdau Visagalio kūrėjo valią…
Aš stoviu sargyboje, kad apginčiau
nuo žydų Viešpaties kūriniją“.
Adolfas Hitleris, Mein Kampf, 1925 m.
1942 metų sausio 20 dieną, Berlyno priemiestyje Wansee įvyko Vokietijos Vyriausiosios reicho saugumo valdybos (RSHA) organizuota slapta konferencija, kurioje buvo priimta programa, pavadinta „Galutinis žydų klausimo sprendimas“ (Endlosung der judenfrage). Pasitarime buvo priimtas nutarimas išvežti visus Europos žydus į koncentracijos stovyklas Rytuose, kur su jais būtų „elgiamasi atitinkamai“.
Pasaulio ir Europos politinėje istorijoje yra buvę ir esama nuolatinio didelių ir negausių tautų antagonizmo. Jis reiškėsi ir dažnai tebesireiškia karais, okupacijomis, aneksijomis, kultūrų niveliavimu ar net genocidu. Nuskriaustųjų ir pažemintųjų likimo dažniausiai sulaukdavo nekaltos tautos, ir tai tarsi patvirtindavo, kad šiame pasaulyje laimi fizinė jėga. Brutali prievarta, o ne demokratinė politika tūkstantmečius lėmė tarptautinius santykius. Net dvidešimtojo amžiaus viduryje nedidelės tautos, patekusios į didelių valstybių įtakos sritį, patyrė jų agresiją. Žlugo ne viena valstybė, turėjusi menkesnę fizinę jėgą. Ir tai vyko Europoje – šiuolaikinės civilizacijos lopšyje. Europinio rasizmo viršūnė – žydų naikinimas, vadinamasis galutinis žydų klausimo sprendimas, kurio ėmėsi Vokietijos nacionaliniai socialistai, vadovaujami savo lyderio Adolfo Hitlerio.
Tradicinis antisemitizmas žydus traktuoja kaip paslaptingą mistinę blogio jėgą. Viduramžiais ir vėlesniais amžiais krikščionys juos kaltino kaip Kristaus žudikus. Kai kuriuose valstybėse ilgai galiojo įstatymai, draudę žydams užimti vienokias ar kitokias pareigybes, neretai jie būdavo išgenami iš krašto. XIX amžiaus antrojoje pusėje Europoje atsirado nauja socialinė teorija. Remiantis ja, žmonija imta skirstyti į aukštesniąsias ir žemesniąsias rases. Šios teorijos pasekėjai žydus laikė žemesniąja rase, kuri kėlė pavojų aukštesniosios rasės grynumui. 1917 metais Rusijoje įvykdytas bolševikų perversmas neretai buvo traktuotas kaip žydų sąmokslas. Kadangi dalis bolševikų lyderių buvo žydai, iki tol jau nusistovėjęs žydo įvaizdis įgavo naujų bruožų. Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Rumunijoje žydai dažnai buvo kaltinami simpatijomis sovietiniam rėžimui.
Nacionalsocialistai bolševizme įžvelgė ano meto sąmokslą prieš žmoniją. Vokietijos nacionalistai savo ideologiją traktavo kaip vienintelį būdą, galintį išgelbėti pasaulį nuo žydų bolševizmo įsigalėjimo. Rasinė neapykanta žydams visada, nuo pat vokiečių nacionalsocialistinio sąjūdžio atsiradimo XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje, buvo svarbiausias šio judėjimo vadovų ginklas. 1920 metų rugpjūčio 13 dieną vokiečių nacionalsocialistų vadas Adolfas Hitleris vienoje Miuncheno aludėje savo šalininkams pasakė dvi valandas trukusią kalbą tema „Kodėl mes esame prieš žydus“ ir paskelbė naują, panašų į Rusijos bolševikų šūkį: „Visų šalių antisemitai, vienykitės!“. Vokietijoje vidaus priešu buvo pasirinkti žydai. Kombinacija buvo nebloga: prie buitinio antisemitizmo, ypač stipraus Vokietijoje ir Austrijoje, buvo pridėtas socialinis antisemitizmas: buvo paskelbta, kad dėl liaudies skurdo kaltas žydų universalinių parduotuvių įsigalėjimas. 1930 metų sausio 1 dieną NSDAP smogiamojo būrio (SA – Sturmabteilung) nariai Berlyne užmušė 8 žydus: tai buvo pirmas mirtinas išpuolis prieš žydus nuo nacionalsocialistinės eros pradžios.
Kodėl vokiečių nacionalsocialistų lyderis A. Hitleris taip nekentė žydų? Anot garsaus istoriko Ralfo Georgo Reutho (Ralf-George Reuth), A.Hitleris galbūt ir nebūtų jautęs neapykantos, jei ne kelios priežastys. Anksčiau istorikai tikino, jog žydų A. Hitleris pradėjo neapkęsti dar 1914 metais, kai Europoje nuvilnijo antisemitizmo banga. Tuomet bedarbiui ir nesėkmingam, nors gabiam menininkui A. Hitleriui esą atrodė, kad dėl visų jo nesėkmių kalti žydai.
Bet R. G. Reuthas tikina, jog tokios nuotaikos negalėjo privesti būsimojo Vokietijos lyderio prie tokios nesveikos neapykantos visiems žydams, jog juos siųstų myriop. „Didžiausią vaidmenį suvaidino Pirmasis pasaulinis karas ir jo pasekmės. Dėl pralaimėjimo kare A. Hitleris, kaip ir nemažai vokiečių, kaltino žydus ir jų sukeltą revoliuciją Rusijoje“, – tikino istorikas. Anot eksperto, 1919 metais daugelis bankrutavusios Vokietijos bankų, laikraščių ir įmonių priklausė žydų kilmės žmonėms. Todėl nemėgti jų tapo itin populiaru. „Paskutiniu lašu tapo iš Rusijos į Vokietiją persimetusių komunistų idėjų paplitimas. A. Hitleris manė, jog būtent žydai sąmokslo būdu norėjo parklupdyti Vokietiją ant kelių ir leisti įsigalėti komunizmui“, – sakė istorikas.
Nacionalsocialistinę pasaulėžiūrą atspindinčiame veikale „Mein Kampf“ A. Hitleris demonstruoja, kiek jam artima rasistinio antisemitizmo teorija:
„Kaip labai jie (žydai) laukia artėjančios pergalės, aiškėja iš įsivyraujančio baisaus būdo bendrauti su kitų tautų atstovais. Juodaplaukis žydas berniukas šėtoniško džiaugsmo kupinu veidu valandas tyko nieko nenujaučiančios mergaitės, kurią jis suterš savo krauju ir išplėš iš josios tautos. Jis visokiais būdais bando sugadinti pagrindines rasines savybes tautos, kurią reikia pavergti. Jis ne tik pats planingai tvirkina moteris ir merginas, bet taip pat nevengia ir kitiems padėti griauti kraujo barjerus. Tiek anksčiau, tiek dabar būtent žydai prie Reino atveda negrą, vadovaudamiesi ta pačia slapta mintimi ir aiškiu tikslu: priverstiniu rasių maišymusi naikinti nekenčiamą baltąją rasę, nuversti ją nuo kultūrinių ir politinių aukštumų ir patiems tapti jos viešpačiais. Grynarasės tautos, suvokiančios savo kilmę, žydas niekada negalės pavergti. Jis šiame pasaulyje visada bus tik mišrūnų valdovas. Todėl jis planingai bando pabloginti rasės kokybę, nuolat nuodydamas pavienius asmenis. O politikoje jis pradeda demokratijos mintį keisti proletariato diktatūros idėja. Organizuota marksizmo masė tapo jo ginklu, kuris leidžia jam išsiversti be demokratijos ir vietoj jos – tautas diktatoriškai, brutalia jėga pavergti ir valdyti“.
Vadovaujantis šiomis nuostatomis, kelias į vokiečių tautos galybės pasiekimą yra apvalyti ją nuo „nereikalingų elementų“, tokių kaip žydai, čigonai, invalidai, prostitutės ir homoseksualai. Siekdamas aukščiausios valdžios Vokietijoje, A. Hitleris suprato, jog antisemitizmas atneš jam didžiulį skaičių rinkėjų balsų. Ir iš tikrųjų, antisemitinės idėjos to meto Vokietijos politinės ir ypač ekonominės situacijos kontekste padėjo A.Hitlerio partijai surinkti didelę dalį vietų Vokietijos reichstage (parlamente), kas vėliau ir lėmė jo paskyrimą Reicho kancleriu. Tačiau tapęs Trečiojo Reicho vyriausybės vadovu ir įgavęs jėgų, buvo tik formaliu šios savo partijos doktrinos sekėju.
A. Hitleris savo priešrinkiminėse kovose ketvirtojo dešimtmečio pradžioje neneigė savo priešiškumo žydams, tačiau ir nepabrėžė jo. Su tokiais šūkiais jis ir nebūtų laimėjęs daug balsų darbininkijos gretose, kurios palankumo ir buvo siekiama. Išsilavinusiuose ir pasiturinčiuose sluoksniuose, tarp smulkiųjų verslininkų ir ūkininkų neigiamas nusistatymas prieš žydus buvo plačiai paplitęs, tačiau „triukšmingas antisemitizmas“ vis dėlto buvo nepriimtinas. Teisių iš Vokietijos žydų atėmimui Niurnbergo rasių įstatymais 1935 metų rugsėjo mėnesį niekas neprieštaravo, nes juos priimant buvo paisoma įstatyminės tvarkos. Smurtiniai vadinamosios „reicho krištolinės nakties“ pogromai 1938 metų lapkričio 9 dieną nebuvo populiarūs, tačiau žydų turto perdavimas arijams, prievartinis ir lig šiol tebeturintis poveikį turto padalijimas – priešingai. Hermanas Goeringas (Hermann Goering), susipažinęs su pogromo statistika, pasakė, kad „geriau butų nušauti du šimtus žydų, negu naikinti tiek turto“. Nuo tos nakties žydai buvo atskirti nuo visuomeninio ir valstybinio gyvenimo. 1938 metų lapkričio 12 dieną H.Goeringo sušauktoje tarpžinybinėje konferencijoje buvo nutarta žydų problemą spręsti kompleksiškai ir galutinai.
Žydų diskriminacija Vokietijoje prieš Antrąjį pasaulinį karą – precedento neturintis reiškinys žmonijos istorijoje. 1939 metų sausio 30 dieną A.Hitleris Reichstage pareiškė, kad kilus karui Europos žydai bus sunaikinti: „Jei tarptautinis užjūrio žydų kapitalas norės įtraukti tautas dar į vieną pasaulinį karą, tai jo padarinys bus ne pasaulio bolševizacija ir žydijos pergalė, bet žydų rasės sunaikinimas Europoje“. Šį grasinimą jis pakartojo ir savo vėlesniuose viešuose pasisakymuose: 1941 metų sausio 30 d., 1942 metų sausio 30 d., vasario 24 d., rugsėjo 30 d., lapkričio 8 d. ir 1943 vasario 24 d.
Pirmomis Antrojo pasaulinio karo dienomis, Trečiojo Reicho aukštiems pareigūnams kilo mintis perkelti ir koncentruoti žydus tam tikroje teritorijoje. Šis projektas netgi buvo paskelbtas kai kuriuose laikraščiuose pavadinimu „Žydų valstybė“. Vokietijos užsienio reikalų ministerijos skyriaus „Deutschland“ (D) specialaus referato žydų klausimams D III („Žydų problema ir rasinė politika“) vadovas Francas Rademacheris (Franz Rademacher) numatė padalinti žydus į rytinius ir vakarinius. Rytiniai žydai turėjo būti apgyvendinti Liublino rajone, kur, lenkų sąskaita, ketinta įsteigti žydų valstybę Lublinlandą su sostine Niske. Tuo tarpu vakariniai žydai turėjo būti iškeldinti į Prancūzijai priklausiusią Madagaskaro salą.
Karo pradžioje užimtose teritorijose buvo įkurti pirmieji žydų getai ir žydai buvo priverstinai įdarbinami. 1939 metų spalį buvo priimtas įstatymas, mobilizuojantis darbams visus žydus nuo 14 iki 60 metų amžiaus, ir 1941 metų kovą visi Vokietijos žydai nuo penkiolikos iki 65 metų amžiaus buvo mobilizuoti darbui. Žydų darbas iš esmės reiškė visišką beteisiškumą, niekingus atlyginimus (tradicinis atlyginimas – pusantros reichsmarkės per dieną) ir ilgas darbo dienas. Lenkijos žydai priverčiami dėvėti Dovydo žvaigždę: iš pradžių žvaigždžių spalvos skyrėsi, bet paskui įsivyravo geltona.
Kilus karui tarp Vokietijos ir SSRS, speciali 1941 metų birželio 2 dienos direktyva propagandos klausimais (Weisungen fur die Handhabung der Propaganda im Falle Barbarossa) įpareigojo ginkluotąsias pajėgas visur pabrėžti, kad Vokietijos priešas yra ne Sovietų Sąjungos tautos, o išimtinai tiktai „žydinė-bolševikinė sovietinė vyriausybė su visais pareigūnais bei komunistų partija“, kad vokiečių kariuomenė atvyko į jų šalį ne kaip priešas, o atvirkščiai – jie siekia išlaisvinti žmones nuo sovietų-žydų tironijos.
Terminas „galutinis žydų klausimo sprendimas“ Trečiojo Reicho vadovų buvo paleistas į apyvartą 1941 metų gegužės mėnesį. Prasidėjus karui ir valstybės tikslui nukrypus į žydų išnaikinimą, SS, o ne NSDAP tapo pagrindine valstybės valdymo institucija. 1941 metų birželio 17 dieną RSHA konferencijų salėje (Prinz-Albrecht-Strasse 8) įvyko labai svarbus SS operatyvinių grupių vadovybės pasitarimas. Referatus perskaitė RSHA viršininkas SS obergruppenfiureris Reinhardas Heydrichas (Reinhard Heydrich), RSHA I valdybos (kadrai) viršininkas SS gruppenfiureris Bruno Strekenbachas (Bruno H. Streckenbach), RSHA IV valdybos (gestapo) viršininkas SS gruppenfiureris Heinrichas Mülleris (Heinrich Müller), Reicho užsienio reikalų ministerijos atstovas ir kiti. Kaip teigia daugybė šia tema rašiusių autorių, saugumo policijos ir SD operatyvinių grupių vadai gavo žodinį SS reichsfiurerioH. Himmlerio nurodymą užimtoje Sovietų Sąjungos teritorijoje naikinti komunistų veikėjus, žydus, čigonus, psichinius ligonius ir asocialius asmenis. Iki šiol nerastas joks dokumentas, datuotas iki 1941 metų birželio 22 dienos, kuriame būtų pateiktos instrukcijos operatyvinėms grupėms, kaip ir ką jos turinčios veikti Sovietų Sąjungos teritorijoje: arba tokių dokumentų nebuvo, arba jų nepavyko išsaugoti karo ugnyje. Tik jau prasidėjus karui su Sovietų Sąjunga, 1941 metų liepos 2 dieną R. Heydrichas savo visiškai slaptame cirkuliare nubrėžė SS operatyvinių grupių uždavinius, tarp kurių artimiausias buvo „pacifikuoti naujai užimtas teritorijas“.
1941 metų liepos 10 dieną, A. Hitleris samprotavo apie savo istorinę misiją: „Jaučiuosi Robertu Kochu politikoje… Tai aš išradau, kad žydai yra užkrečiamoji liga ir fermentas, kuris yra visuotino visuomenės puvimo priežastimi… Įrodžiau – tautos gali egzistuoti be žydų… ir sekasi joms tuomet geriau. Tai efektyviausias smūgis, kokį sudaviau žydams…“. Po kelių dienų, kalbėdamas su chorvatų gynybos ministru, fiureris grižo prie medicininės terminologijos, aiškindamas jam: „Jeigu kuri nors šalis toleruoja pas save bent vieną žydų šeimą, anksčiau ar vėliau ji tampa bakterinio užkrato židiniu. Kai mūsų kontinente išnyks žydai, nieks ir niekados nesugriaus europinių tautų vienybės. Tuomet ne taip svarbu, kur bus išsiųsti žydai – į Sibirą ar į Madagaskarą“.