Dar verčiau kai ką iš tėvo parašytų atsiminimų:
Noriu paskelbti dar vieną ištrauką, kadangi matau susidomėjimą. Nieko nepridėjau, tai iš mano tėvo paliktos knygutės, gabaliukas, tenka versti iš idiš:
Knygoje „Gyvenimas baimės šešėlyje“ norėjau apibūdinti didžiulį liūdesį, siaubingą baimę, kuri tapo mūsų gyvenimo dalis, ir baisias situacijas, su kuriomis teko susidurti antro pasaulinio karo metu, kai buvome Kauno gete. Daug rašyta apie žydų tautos naikinimą. Tai, kas rašoma ir šiandien, bus rašoma ir ateityje. Bet akivaizdu, kad rašytojui neįmanoma į savo istoriją įtraukti viską, kas nutiko kiekvienai šeimai ir kiekvienam asmeniui, žinoti visas smulkmenas. Daugybė žmonių mirė ir išsinešė į kapus visas savo gyvenimo istorijas, kurių niekas iš gyvųjų nežinojo. Tai prarastos gyvenimo istorijos, kurios niekada nebus papasakotos ir liks paslaptimi amžiams. Supratau, kad tai gali būti ir mano išgyvenimų likimas. Mano istorija, kuri taip pat galėtų būti pamiršta. Taigi, nors ir pavėluotai, pradėjau rašyti šiuos atsiminimus, savo gyvenimo istoriją. Bet prieš pradedant savo patirties atpasakojimą, manau, kad vertėtų šiek tiek papasakoti ir apie tai, kaip mūsų su lietuviais gyvenimas vyko prieš karą, ir apie „didvyriškumą“, kurį lietuviai parodė karo metu. Aš iš tikrųjų noriu pasakyti apie tuos antisemitus, apie tuos žudikus, kurie “atsiskleidė” tarp Lietuvių. Tiesa, ir gerai žinoma, kad antisemitų yra tarp visų tautų. Bet man atrodo, kad tarp Lietuvos žmonių jų buvo ypač daug. Antisemitizmas Lietuvoje niekada nebuvo naujiena. Mes su tuo gimėme. Mes su tuo užaugome. Kitaip ir nežinojome. Lietuva niekuo nesiskyrė nuo daugelio kitų vietų visame pasaulyje. Tiesa, žydai integravosi į Lietuvos visuomenę. Kartu žaidėmes, kartu mokėmes, kartu dirbome, o kartais net mylėjomes ir net vedėm vienas kitą. Tačiau visose srityse, pasilinksminimo vietose, elgesyje, vakarėliuose, situacijose, kai visi susirinkę budavo puikiai nusiteikę, staiga pasigirdavo antisemitinės pastabos. Daugeliu atvejų tai buvo pastabėlės be tikrų, blogų ketinimų. Kartu su jomis atsirasdavo ir nemalonūs žodžiai, kurie kartais išsprūsdavo iš burnų, nes kalbėtojai juos girdėdavo iš savo tėvų lūpų. O žydai? Jie neatsakydavo. Jie apsimetinėdavo, kad visiškai negirdi. Tačiau ne visi lietuviai taip elgėsi. Norint iš tikrųjų pažinti žmones ir sužinoti jų būdus, reikia gyventi su jais po vienu stogu. Keletą metų gyvenau su Lietuviais po tuo pačiu stogu, kai buvau kareivis, taip pat ir kitu metu. Aš turėjau galimybę nemažai sužinoti apie tikrą jų būdą. Manau, nepraeidavo nei vienos dienos, kai apie žydus nebudavo kalbama ir gero, ir blogo. Būdami darbe, laukuose, pasivaikščiojimuose, valgio metu, dainuodami dainas ir juokaudami. Bet, kaip sakiau, buvome pripratę. Manėme, kad taip turėjo būti visada. Po kelerių metų, 1939 m., Vėl tarnavau, pakartotinai Lietuvos kariuomenėje. Tai buvo kelios savaitės, prieš vokiečių armijos įsiveržimą į Lenkiją. Šį kartą situacija buvo visiškai kitokia. Dabar žydai jau bijojo dėl savo gyvybės. Žydų kariai visada stengdavosi būti kartu, susitelkdavo vienoje darnioje grupėje. Žydų kareiviui likti vienam tapo beveik neįmanoma. Kas rizikavo ir vis tiek taip darė, gaudavo nuolat į jį mėtomų daiktų – bulvių, burokėlių ir net akmenų smūgius. Mano atmintyje įsirėžusi žeminanti išdaiga, padaryta žydų kareiviui prieš mano akis. Tai įvyko kelias minutes, prieš kariams grįžus iš poligono. Vienas pratybose nebuvusių kareivių, išėjo prie įėjimo į stovyklą ir ten tuštinosi, tiesiai ant švarių grindų. Aplink jį stovėjo dar keturi ar penki kareiviai, vienas jų – majoras seržantas. Kareiviai pradėjo grįžinėti iš poligono. Prie įėjimo į stovyklą stovėjusi grupė perspėjo: „Negalima čia žygiuoti!“. Tai girdėjo penkiolika ar dvidešimt kareivių. Kai atvyko pirmasis žydų kareivis ir įėjo į stovyklą, grupė pradėjo šaukti: “Čia jis! Tai jis! Jis tai padarė!”. Žydų kareivis tuoj pat kreipėsi į ten stovėjusį seržantą majorą, bet jis jį nutildė ir sušuko: “Tylėk! Nė žodžio! Tuoj pat viską išvalyk!”
-Po karo pabaigos, mes tęsėme paieškas ir tyrimus. Mes norėjome sužinoti, kur užkasti sunaikinti mūsų šeimos nariai, mūsų artimieji, tačiau neliko pėdsakų. Per daugybę paieškų sutikome daug geraširdžių lietuvių, kurie pasakojo apie įvykdytus antro paasaulinio karo metu žiaurumus ir daugybę piktnaudžiavimų, kurių aukomis žydai tapo, žiaurumų, vykdytų karo metais ir kuriuos savo iniciatyva vykdė lietuviai, ne vokiečių įsakymu. Norėčiau apibūdinti keletą siaubingų veiksmų, įvykdytų Kretingos ir Skuodo miestų rajone Lietuvoje. Tas nedidelis plotas kas penkis ar šešis kilometrus turi duobes, kuriose palaidoti nužudyti žydai. Vieną dieną prievartautojai sučiupo nemažai pagyvenusių žydų, nuplėšė jiems barzdas ir privertė juos bėgti aplink kryžių. Vienas iš tų nelaimingųjų, man buvo pasakyta, buvo mano tėvas. Kita smurtautojų sučiupta žydų grupė tapo kitos, ne mažiau siaubingos prievartos, auka. Visi suimti buvo įkinkyti į vežimą, kuriuo, iškart po brutalaus pririšimo, varomi buvo pradėti beprotišką važiavimą, ir jie, belaisviai, buvo priversti bėgti ir traukti vežimą maždaug tryliką kilometrų. Visi įkinkyti varomi buvo į mirtį. Ir mano jaunesnysis brolis su jais. Kita žydų grupė buvo priversta iškasti kapą šalia geležinkelio bėgių. Kol grupės nariai stovėjo duobėje, kurią patys išsikasė, iki liemens purve, jie buvo priversti su kastuvais traiškyti vienas kitam kaukoles. Man taip pat buvo pasakojama apie Antaną Grizių, kurį pažinojau dar nuo vaikystės. Jam buvo apie 50 metų ir jis gyveno Kretingoje. Sužinojau, kad Antanas karo metu nepaprastai pasižymėjo žiaurumu. Jis plėšė žydų kūdikius rankomis, mažylių galvas taškydavo į elektros stulpus. Ironiška, bet jo pabaiga buvo inicijuota vokiečių, kurie pastebėjo nepaprastą „kruopštumą“ ir greičiausiai manė, kad toks elgesys ateityje gali būti pavojingas ir jiems. Atsitiko taip, kad pasibaigus dar vienai dienai, per kurią Antanas, kaip įprasta, atliko „gerą darbą“, vokiečiai nusivedė jį į nedidelę giraitę ir nušovė.