Reklaminis Lietuvos ryto televizijos laidos anonsas gana intriguojantis: „Faina Kukliansky apie vis dar gają žydų diskriminaciją“. Laidos metu Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky plačiajai auditorijai išsakė daug abejotinų teiginių, dalis kurių prasilenkia su morale, o kai kurie prieštarauja mūsų šalies įstatymams. Matau, kad viešoje erdvėje šios laidos lyg ir nebūtų buvę, todėl nusprendžiau savo samprotavimais pasidalinti su visuomene.
Laidoje buvo kalbama apie Lietuvos žydus, santykius su lietuviais, pašnekovės karjerą bei asmeninį gyvenimą. Apie Lietuvos žydus pašnekovė kalbėjo būtuoju laiku, lyg nesijausdama jų dalimi, atmestinai: „jų nėra, jie išžudyti, prie likučių kibti neverta; … Nu galim pasakyti, kad tarp nužudytųjų gal būtų buvę labai daug Einšteinų“.
Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė lengva ranka siūlo užbrėžti brūkšnį ir pagaliau baigti diskusijas apie Holokaustą: „Yra faktas, kad žydų nėra, juos nužudė… Nuoskauda, suprantat, kiekvieno žmogaus širdyje kas darosi, jūs nepataisysite. Man nuoskauda gali būti ir dėl to, kad mano tėvai mirė, man nuoskauda gali būti, kad žmogus gal įžeidė, ar ne toj vietoj gatvę perėjo, ar man mašiną sudaužė, nuoskaudų buvo ir bus… Suprantat, kartais man atrodo, kad juk yra faktas, kad žydų nėra, nu faktas, kad juos nužudė. Nėra jų. Tai kad juos nužudė, šitą faktą mes pripažįstam, nes jų tiesiog fiziškai nėra. Bet kalbėti apie tai mes negalime, nenorime arba tai yra blogas tonas. Tai man atrodo, kad vieną kartą reikia užbrėžti tą brūkšnį ir baigti net ir diskutuoti ta tema.“
Be jokios atjautos, ciniškai F. Kukliansky kalba apie tautos, kurios interesams turėtų atstovauti, genocidą. Masišką nekaltų žmonių naikinimą vien už priklausymą žydų tautai sutapatina su „ne toj vietoj gatvę perėjo“. Nieko tokio, vietoje Einšteinų turime, anot jos: „pažiūrėkit, kiek jaunimo daro tuos startupus, … etniniai lietuviai, ne žydai“.
Taip kalba Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė, kuomet Izraelyje vyksta penktasis pasaulinis Holokausto forumas, o pasaulis rengiasi paminėti Aušvico koncentracijos stovyklos kalinių išlaisvinimo 75–ąsias metines.
Laidos vedėjo paklausta dėl Seimo paskelbimo 2020 metų Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais, pašnekovė pasakė: „Mes nebuvome labai sužavėti žydų metais, todėl, kad man dar pasilieka tikriausiai iš senų laikų tarybinių, būdavo per savaitę, savaitėje viena diena žuvies diena. Tai man truputį tokia asociacija buvo, kad būtent šitie metai yra skirti žydams“. Gana savotiška oficialaus asmens „pagarba“ Seimui, Lietuvos valstybei, jos piliečiams.
Tai, ką išgirdau toliau laidoje, mane tiesiog šokiravo. Patyriau „svetimą“ gėdą už visą mūsų bendruomenę, norą tuoj pat viešai atsiriboti nuo žydų bendruomenės nominalios atstovės nepagrįsto ir amoralaus pareiškimo. Atsiklausiusi laidos vedėjo, ar galima kalbėti atvirai, pasakė: „aš Jums pasakysiu labai atvirai: žydai nekenčia lietuvių daugiau, negu lietuviai žydų. Taip. Taip jau susiklostė“.
Pareiškimo turinys iš esmės yra absurdiškas, nes neapykanta neturi mato vieneto. Atskiras individas gali kitam pareikšti savo neapykantą, bet tautoms apibendrintai tai netaikytina. Matyt, šis F. Kukliansky teiginys yra įstatymo dėl nesantaikos tarp tautų kurstymo objektas. Iki šiol sulaukiu iš savo bičiulių – tiek Lietuvos, tiek užsienio – klausimų dėl šio pagarsėjusio laidos epizodo ir raginimų išsakyti savo nuomonę.
Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės tokios mąstysenos ištakos vis labiau ryškėjo laidos eigoje. Dar besimokydama antroje klasėje svajojo būti tardytoja ir ja tapo. Buvo tarybinės milicijos tardymo skyriaus viršininkė–kapitonė, sprendė išžaginimų ir nužudymų bylas. „Man labai buvo sunku: labai daug buvo darbo, du maži vaikai, bet buvo labai įdomu“.
Vėliau tapo tarybinio teisingumo prokurore. Girdint šiuos prisipažinimus, nebestebina karingas ir arogantiškas mentalitetas, nepakantumas kitai nuomonei, kerštingumas ir autokratiniai valdymo metodai.
Laidos vedėjui išvardijus Lietuvos žydų bendruomenės problemas, pašnekovė pasakė: „Dirbti žydų bendruomenės pirmininke yra sunku. Pirmiausiai – nuolatinės problemos ir įtampa. Aišku, ta įtampa viduje yra pati baisiausia, negražiausia ir… Bet nieko nepadarysi. Nu ką tu gali padaryt. Kažkas tai pradėjo, tikrai ne mano iniciatyva, bet tenka atlaikyti kažkokiu tai būdu… Aš bet kada galiu išeiti, bet galvoju, kad aš elgiuosi teisingai dirbdama, todėl, kad yra dar nebaigtų darbų, aš juos noriu pabaigti. …Mes turim apie pusantro tūkstančio žmonių socialiniam centre, mes turim vaikų ne visai sveikų, kuriuos turime integruoti, žmonės gauna labai mažus atlyginimus, labai mažas pensijas, mes jiems turime padėti. Galų gale, mes turime ir politinių uždavinių, mūsų santykiai su Lietuvos vadovybe yra labai geri. Labai geri. Aš tikrai neturiu kuo skųstis“.
Kaip Lietuvos žydų bendruomenė „rūpinasi“ socialiai remtinais, šalies visuomenė matė „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje, kurioje kelios socialiai remtinos moterys pasakojo verkdamos. Na, socialiai remtinus bei pensininkus prie nebaigtų darbų priskirti neišeina, baigtiniais pirmininkė turėjo omenyje biudžetinį finansavimą ir politinius uždavinius.
Labai geri santykiai su Lietuvos vadovybe, matyt, ir yra dėl „tinkamo“ politinių uždavinių sprendimo, nepaisant Lietuvos ir pasaulio žydų, dažnai ir ne tik žydų, nepritarimo pirmininkės nuomonei (ryškus pavyzdys yra seniausios žydų kapinės Vilniuje, Šnipiškėse).
Dėl įtampos Lietuvos žydų bendruomenėje: „Kažkas tai pradėjo, tikrai ne mano iniciatyva“. Tai kas yra tas „kažkas“? Dar 2013 metais F. Kukliansky „reorganizavo“ žmonių bendruomenę į įmonių (taip pat – papildomai sukurtų) atstovų asociaciją.
Artėjant Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės pirmos kadencijos pabaigai ir rinkimams, 2017 metų pradžioje F. Kukliansky pakeitė įstatus dėl atstovavimo visuotinėje konferencijoje. Anksčiau visuotinėje konferencijoje dalyvavo eiliniai bendruomenės nariai, deleguoti regioninių bendruomenių konferencijų, proporcingai konkrečios bendruomenės narių skaičiui. Tokiu būdu, rinkiminėse konferencijose su balso teise dalyvaudavo daug žydų bendruomenės narių iš visos Lietuvos.
Skaitlingiausiai – Vilniaus – žydų bendruomenei pasipriešinus naujai rinkimų tvarkai, ji tapo Lietuvos žydų bendruomenės ignoruojama. Vietoje jos asociacijos nare tapo naujai sukurta, keletą narių vienijanti bendruomenė „Vilnius – Lietuvos Jeruzalė“.
Dar savo pirmosios kadencijos metu LŽB nariais pirmininkė rinkosi tik tas organizacijas, kurių vadovai buvo jai lojalūs. Taip pasitvarkiusi, F. Kukliansky 2017 metais užsitikrino savo „demokratišką perrinkimą“ antrai kadencijai. Šios rinkiminės konferencijos metu bendruomenės būstinę nuo nepageidaujamų stebėtojų (bendruomenės narių) saugojo net trys pasamdyti apsaugos ekipažai.
„Konferencijoje“ dalyvavo apie 20 žmonių, kurių dalis turėjo po 2–3 balsus. Gaudama iš valstybės biudžeto finansavimą, tinkamai spręsdama „politinius uždavinius“, ignoruodama bendruomenės narių poreikius ir tuo pačiu naikindama žydų gyvenimą Lietuvoje, reorganizuota Lietuvos žydų bendruomenė tapo tiesiog politiniu įrankiu. Pasak pirmininkės, žydų Lietuvoje nėra, vadinasi ir jų bendruomenė nereikalinga, o politinėms užduotims spręsti pakanka vieno „oficialaus žydų atstovo“.
Neabejingai stebėjau šią laidą, man rūpi joje paliesti klausimai. Žydo tapatybės pojūtis man yra viena pamatinių dvasinių vertybių. Dėl Holokausto augau be tėvo. Ypač tarybiniais laikais esu patyręs diskriminaciją dėl savo tautybės. Nesiskundžiu: vieni skriaudė, kiti užstodavo, išmokau apsiginti, užsigrūdinau, pavyko gyvenime kai ką naudingo nuveikti. Esu prieš nacionalinius apibendrinimus: visuose yra visko. Stengiuosi kritiškai vertinti pirmiausia savo požiūrį į įvykius.
Kategoriškai nepritariu F. Kuliansky nuomonei, jog Lietuvoje žydų nėra ir bendruomenė neturi ateities, o tarp žydų ir lietuvių yra neapykanta. Esu tikras, kad visuotinės tautinės neapykantos nebuvo net Holokausto metu, nes tuomet nebūtų buvę gelbėtojų. Tai, kad Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė vadovaujasi neapykantos nuostatomis ir jas skleidžia, yra gėdinga, destruktyvi žydų bendruomenės problema, kurią mums, žydams, būtina skubiai spręsti. Negali vadovauti bendruomenei žmogus, kuriam nerūpi nei mūsų kultūros paveldas, nei istorinis atminimas, nei žydų bendruomenės ateitis, kuriam pagrindiniai prioritetai yra jo asmeninis statusas.
Kodėl apie tai rašau? Man yra absoliučiai nepriimtina, kad man, kaip žydui, atstovauja tokiomis moralės nuostatomis besivadovaujantis ir taip besielgiantis žmogus. Nenorėčiau, kad F. Kukliansky vieši pareiškimai, daromi pabrėžtinai „Lietuvos žydų bendruomenės vardu“, būtų suvokiami kaip daugumos bendruomenės narių nuomonė. Deja, taip nėra.
