Žydų istorikui Saului Friedlanderiui šįmet buvo įteikta Vokietijos knygų leidėjų Taikos premija už jo dviejų tomų darbą „Trečiasis Reichas ir žydai“. Daugiau kaip 800 puslapių monografijoje autorius, netekęs tėvų Aušvico koncentracijos stovykloje, nagrinėja žydų padėtį nuo 1933-ųjų iki 1945-ųjų Vokietijoje, jos užimtose šalyse, taip pat sąjungininkų ir neutraliose valstybėse. Pateikia ne tik naujų faktų, bet ir naują požiūrį į holokausto priežastis. Kodėl nuspręsta išžudyti žydus? Šis klausimas keliamas nuolat, o atsakymai yra palyginti skirtingi. Kaip ir klausimas, kiek gali būti objektyvūs tie žydų istorikai, kurie patys išgyveno holokaustą arba buvo „apsunkinti“ savo ar artimųjų patirtomis kančiomis? Vokiečių pokario istorikas Martinas
Broszatas teigia, kad objektyviai šią sunkią temą gali nagrinėti tik tie mokslininkai, kurie nėra patys „apsunkinti“ holokausto pasekmių. S.Friedlanderis mano priešingai: be aukų išgyventos baisios patirties neįmanoma atkurti viso holokausto vaizdo ir suprasti jo esmę. Izraelio istorikas nesutinka ir su žinomo vokiečių profesoriaus Ernesto Nolte‘s teiginiu, kad į nacizmo nusikaltimus derėtų žiūrėti ir juos vertinti, turint galvoje europinį kontekstą, o nacių įvykdyti nusikaltimai buvo stalinizmo nusikaltimų tęsinys, pradėti vykdyti daug anksčiau nei nacių ir kad Aušvicas galėjo atsirasti todėl, kad jau buvo Stalino gulagai, kurių nepasmerkė nei europiečiai, nei amerikiečiai. S.Friedlanderis atmeta ir kito žinomo istoriko Raulio Hilbergo mintį, kad nemaža dalis žydų pasyviai priėmė holokaustą, nes jie turėję getų savivaldas, užtikrinančias vidaus tvarką ir pavaldžias naciams. Jis kritikuoja R.Hilbergo nuomonę, kad žydai karo metais nebuvo istorijos žaidėjai, o tik stebėtojai, todėl su jais taip žiauriai ir pasielgta. Savo argumentus S.Friedlanderis paremia išlikusiais holokaustą iškentėjusių asmenų dokumentais, dienoraščiais, laiškais, tarp jų – ir laiškais iš Vilniaus geto. Dažnai cituojama Hermano Kruko, pabėgusio iš Varšuvos į Lietuvą, rašyta Vilniaus miesto kronika, kuri pradėta jau 1941-ųjų birželio 23-ąją. Tarp jaunesnės kartos holokausto tyrinėtojų vyrauja vadinamasis funkcionalus holokausto paaiškinimas. Tvirtinama, kad žmonių naikinimo mašina buvo paleista dėl ekonominių priežasčių ir holokaustas atsirado kovojant dėl įtakos valstybėje tarp įtakingų nacių institucijų, kurios pasiūlė patį radikaliausią sprendimą. Šios istorikų mokyklos atstovai mano, kad žydų apiplėšimas, o vėliau jų naikinimas buvo vykdomas, siekiant finansuoti nacių pradėtą vykdyti socialinio aprūpinimo valstybę. Daugelis vokiečių moterų nedirbo net pirmaisiais karo metais, o už vaikus buvo gaunamos priemokos, vokiečių šeimos gaudavo kompensacijas ir už kariaujančius vyrus fronte ir, žinoma, už žuvusiuosius, o tam juk reikėjo milžiniškų finansinių išteklių. S.Friedlanderis su tokiu aiškinimu nesutinka. Jis mano, kad nuo žydų žeminimo ir plėšimo prie masiško jų naikinimo buvo galima prieiti tik to trokštant nacių elito viršūnei bei pačiam A.Hitleriui. Autorius labai kruopščiai išanalizavo A.Hitlerio raštus ir nustatė, kad jau 1919 metais būsimasis nacių fiureris laiškuose visas vokiečių nelaimes laikė pasaulinio sionizmo darbu, o vėlesniuose savo raštuose jis net JAV prezidentą F.Rooseweltą laikė tarptautinio žydų suokalbio marionete. Kodėl dauguma pritarė žudynėms? “A.Hitleris buvo padegėjas, – rašo S.Friedlanderis. Bet kodėl ugnis taip greitai plito? Kodėl nepasipriešino artėjančiai beprotybei nei vokiečių elitas, nei kariuomenė, nei universitetų profesūra, nei Bažnyčios hierarchai. Kodėl neprotestavo užsienio valstybės ir to meto europinis elitas, leidęs kilti didžiausiai pasaulio katastrofai?” Tikrai ne tik iš baimės. Daug ką lėmė ideologinės nuostatos, amžiais skiepytas antisionistinis mąstymas, kad dėl visko kalti žydai, apkrėtęs ne vieno intelektualo galvą ne tik Vokietijoje. Į visus šiuos klausimus žydų istorikas bando rasti atsakymus. Krikščioniškas mokymas yra visiškai priešingas nacių skelbtai rasių pranašumo teorijai. Tačiau vokiečių, ir ne tik jų, bažnytinė bendruomenė ne tik nesipriešino (su retomis išimtimis), bet, švelniai tariant, elgėsi pasyviai, kai buvo naikinami žydai. Daugiau nacių ideologijai ir jų poelgiams priešinosi katalikų dvasininkai, o Vokietijos evangelikų liuteronų Bažnyčioje dar 1932-aisiais susiformavo įtakingas pronacinis sparnas, rėmęs nacių politiką ir jų atėjimą į valdžią. Kita vertus, kai Hitleris 1943-aisiais nurodė iš Romos deportuoti žydus, Vokietijos užsienio reikalų ministerija baiminosi Romos kurijos protestų. Tik be reikalo, nes Vatikanas tylėjo. Antižydiška politika kitose Europos šalyse S.Friedlanderis savo knygoje dažnai taiko lyginamąjį metodą, parodydamas skirtumus bei panašumus, kaip nacių antižydiškos idėjos veikė atskiras Europos valstybes. Apie Lietuvos žydų naikinimą, o taip pat ir jų gelbėjimą parašyta ne viena studija įvairių šalių autorių, taip pat ir lietuvių istorikų. Priežastys panašios, kaip ir kitose Europos šalyse. Nuo Vokietijos nepriklausoma nugalėtos Prancūzijos (Višy) vyriausybė 1940 m. spalio 3-ąją be jokio vokiečių spaudimo išleido Žydų statutą, o po poros mėnesių jį dar labiau sugriežtino. 1941 metais liepą Višy režimas savo policijos pajėgomis pradėjo masinę žydų deportaciją iš Prancūzijos, mielai talkindamas naciams. Generolas Petainas nelaikė savęs naciu, o Prancūzijos gelbėtoju, tariamai neleidusiu vokiečiams užimti visos šalies. Tačiau jis ir jo aplinka buvo griežtai nusistačiusi prieš žydus ir dirbo ranka rankon su naciais „spręsdama žydų klausimą“. Neutraliose karo metais šalyse Švedijoje ir Šveicarijoje, kurios nemažai pasipelnė iš karo, iš pradžių, kai vokiečiams sekėsi, antižydiška politika buvo vykdoma nuosekliai ir be jokio gailesčio. S.Friedlanderis prisimena, kaip jo tėvai 1942-aisiais bandė iš Višio režimo valdomos Prancūzijos pabėgti į Šveicariją, o jį patį paslėpė katalikų pensionate svetima pavarde. Jo tėvai buvo sulaikyti šveicarų muitininkų ir perduoti prancūzų policijai. Iš Prancūzijos jie buvo nugabenti į Aušvico lagerį. Naciams prijungus Austriją prie Trečiojo Reicho, neutrali Švedija žydų atžvilgiu taip pat užėmė nuožmią poziciją. Tačiau jau 1942 metais švedų politikai ir diplomatai nustojo pataikauti naciams, nes nebetikėjo jų pergale kare. Kai 1943 metais A.Hitlerio įsakymu buvo nurodyta deportuoti žydus iš Norvegijos ir Danijos, švedai atvėrė sienas, įleisdami žydus į savo šalį ir suteikdami jiems pabėgėlių statusą. Tačiau Šveicarija tik 1944 metais, kai jau karo baigtis tapo visai aiški, pakeitė savo politiką žydų atžvilgiu. Šveicarų diplomatas Carlas J.Burckhardas informavo vyriausybę, kad dabar „Šveicarijos vyriausybės interesu būtų naudinga duoti sąjungininkams pozityvų signalą – priimti žydų pabėgėlius“ (“Die ganze Geschichte”, von Daniel Binswanger, “Das Magazin”, Nr. 41,2007). S.Friedlanderio nuomone net JAV ir Anglija karo metais varžė žydų sionistų kėlimąsi į Palestiną, kur jie stengėsi kuo greičiau sukurti savo valstybę. Izraelio istoriko knyga parašyta remiantis ne vien sausais istorijos faktais, bet ir papildyta savo paties išgyvenimais, kurie ne tik paryškina žydų tautos tragediją karo metais visoje Europoje, bet ir padeda suvokti tos tragedijos priežastis.
Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/kultura/istorija/2007/11/14/news/kodel-masiskai-buvo-zudomi-zydai–5935485/