Koncentracijos stovykla – genocido arba laikino įkalinimo įstaiga, kurioje žmonės laikomi teismo sprendimu arba be teismo. Koncentracijos stovykla skiriasi nuo priverčiamojo darbo stovyklos, kurioje kaliniai laikomi teismo sprendimu, nuo karo belaisvių stovyklos, kuriai galioja Ženevos konvencija ir nuo geto, kurio aptvertoje zonoje galioja laisvas režimas.
Balandžio 11 d., kai 1945 m. buvo išlaisvinti Buchenvaldo kaliniai, minima Tarptautinė koncentracijos stovyklų kalinių išlaisvinimo diena.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Viena pirmųjų pasaulyje koncentracijos stovyklų 1890 m. įsteigta Blumfonteine (Pietų Afrika), kurioje buvo nužudyta apie 28 000 moterų ir vaikų. 1917 m. gruodžio mėn. koncentracijos stovykla Lenino įsakymu įsteigta Rusijoje, Solovkų vienuolyne. Joje buvo laikomi patekę į nelaisvę Anglijos ir kitų Antantės šalių kareiviai. Šiuo laiku ji dar niekuo nesiskyrė nuo karo belaisvių stovyklos, kurias Pirmojo pasaulinio karo metais turėjo beveik visos kariaujančios šalys. Tačiau vėliau belaisviai buvo verčiami dirbti akmens skaldyklose, o tai jau tuomet draudė tarptautinės konvencijos. Vėliau, kai į stovyklą buvo pradėti vežti baltagvardiečiai ir bolševikams neįtikę taikūs gyventojai, laikomi ten be teismo ir tardymo, verčiami dirbti, o nepaklususieji šaudomi, – ji tapo koncentracijos stovykla.
Stalino valdymo laikotarpiu tapo žinomi Magadanas ir Vorkuta, kai šios sritys buvo paverstos ištisomis koncentracijos stovyklomis.
Vokietijoje pirmoji koncentracijos stovykla 1933 m. kovo 22 d. atidaryta Dachau. Joje buvo laikomi komunistai, socialdemokratai, o nuo 1942 m. ten buvo pradėta masiškai žudyti žmones.
Antrojo pasaulinio karo metais koncentracijos stovyklos buvo įrengtos ne vienoje Europos šalyje. Viena iš didžiausių koncentracijos stovyklų – Buchenvaldas. Prie Pagėgių, Macikų miške buvo įkurtas šios stovyklos filialas „Oflager-53“.
Koncentracijos stovyklos įvairiose šalyse[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lietuva[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo keletas įkalinimo įstaigų, kurios vadintos „koncentracijos stovyklomis“, tačiau šių laikų terminais kalbant tai buvo uždaro tipo kolonijos, kurių kaliniai privalėjo dirbti tam tikrus darbus. Jos neturėjo nieko bendro su koncentracijos stovyklomis, steigtomis Tarybų Sąjungoje ir Vokietijoje. Tarp tokių įkalinimo įstaigų buvo:
- 1927 m. įkurta Varnių koncentracijos stovykla buvusios kunigų seminarijos rūmuose Varniuose. Joje tilpo iki 300 asmenų. Veikė iki 1931 m.
- 1937 m. įsteigta Dimitravo priverčiamojo darbo stovykla.
- 1940 m. gegužės 15 d. – VRM įsakymu patvirtintas Karo pabėgėlių koncentracijos stovyklos statutas, o birželio 1 d., remiantis Karo pabėgėliams tvarkyti įstatymo 12 str., prie Pabradės priverčiamojo darbo įstaigos įsteigta karo pabėgėliams tvarkyti Pabradės priverčiamojo darbo stovykla. Ji buvo Policijos departamento žinioje.
Nuo 1941 m., kai Lietuvą užgrobė hitlerinė Vokietija, buvo įsteigtos kelios koncentracijos stovyklos:
- Alytaus koncentracijos stovykla veikė 1943 m. gegužės mėn. – 1944 m. liepos mėn.
- Pravieniškėse – 1941 m. liepos mėn. – 1944 m. liepos mėn.
- Macikų koncentracijos stovykla (Šilutės seniūnija)
- Buchenvaldo koncentracijos stovyklos filialas Oflager-53 Pagėgiuose (Pagėgių savivaldybė) veikė nuo 1941 m. birželio iki 1944 m. birželio.
- Stablaukio koncentracijos stovykla (Nagornoje, Kaliningrado sritis)
Priešiškumu Vokietijai įtariami žmonės taip pat buvo vežami į Vokietijos ir Generalinės gubernijos koncentracijos stovyklas.