Naikinimo stovykla – vokiečių koncentracijos stovyklų rūšis. Tokios stovyklos Trečiojo Reicho metu buvo sukurtos vokiečių okupuotoje Lenkijoje ir Baltarusijoje, skirta specialiai Europos žydų ir kitų etninių bei dėl kitų priežasčių persekiotų mažumų žudymui. Nuo jų įkūrimo iki panaikinimo besiveržiant Raudonajai Armijai 1944–1945 m. didžiuosiuose naikinimo lageriuose dujų kamerose dujomis išnuodyti ar per masines egzekucijas nužudyti daugiau nei 3 mln. žmonių. Didžioji dalis vokiečių okupuotose teritorijose vykdytų masinių žudynių (holokaustas) vyko naikinimo lageriuose.
Didžiausia nacistų įkurta naikinimo stovykla buvo Aušvicas (Birkenau), kitos naikinimo stovyklos buvo Treblinka, Sobiboras, Belzecas, Kulmhofas ir iš dalies Majdanekas. Aušvico-Birkenau stovykla buvo kartu ir koncentracijos, ir naikinimo stovykla.
Jau nuo 1933 m. nacistų režimas ėmė steigti koncentracijos stovyklas, kurių žinomiausia yra tais pačiais metais įkurta Dachau koncentracijos stovykla, kurią naciai rodė ir žiniasklaidai. Pramoninio masto žmonių naikinimo dujų kamerose stovyklos atsirado 1942 m. Kulmhofe kalinti žydai dujų kamerose žudyti pradėti jau nuo 1941 m. gruodžio.
Lietuvoje veikė Kauno IX fortas ir Panerių naikinimo stovykla.
Skirtingai nuo koncentracijos stovyklų, kuriose kaliniai mirė nuo ligų, badavimo ir per sunkaus darbo, į naikinimo stovyklas patekę deportuoti asmenys, specialiais traukiniais atgabenti į stovyklas, buvo netrukus nužudomi. Po sąstato atvykimo į stovyklą kaliniai, paprastai neatsižvelgiant į amžių, lytį ar darbingumą, buvo nuodijami dujų kamerose.
https://lt.wikipedia.org/wiki/Naikinimo_stovykla