Po 15 metų diskusijas kėlusioje paskutiniu ginkluotu Lietuvos partizanu vadinamo, Kretingos rajone 1965 m. žuvusio Prano Končiaus-Adomo apdovanojimo valstybės ordinu istorijoje tašką padėjo prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ji Lietuvos žydų genocido atminimo dienos išvakarėse savo dekretu atėmė šį apdovanojimą.
Toks sprendimas priimtas “atsižvelgiant į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro kreipimąsi”.
KGB versija
50-ųjų P. Končiaus žuvimo metinių proga “Vakarų eksprese” buvo spausdintas Romualdo Beniušio straipsnis “1965 metų šūvių Didžiųjų Žalimų kaime paslaptys”.
Jo autorius, remdamasis KGB archyvų medžiaga, tvirtino, kad 1963 m. gruodžio 17 d. Lietuvos KGB P. Končiui buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 161, kurioje jis buvo kaltinamas tėvynės išdavimu ir dalyvavimu antitarybinės organizacijos veikloje. Daugiau nei 300 puslapių dviejų tomų byloje buvo liudininkų parodymai, pažymos iš jau nuteistų Salantų policijos būrio narių bylų, kiti dokumentai.
P. Končius buvo kaltinamas tuo, kad tarnaudamas Salantų pagalbinėje policijoje 1941-ųjų liepą dalyvavo sušaudant maždaug 100 žydų vyrų prie Salantų miestelio žydų kapinių, taip pat – sušaudant 11 žydų Šalyno dvare. Byloje taip pat teigta, kad kartu su kitais policininkais P. Končius lydėjo 70 žydų tautybės moterų jas vedant iš Salantų į sušaudymo vietą Šateikių miške, jas mušė šautuvo buože ir spardė, dalyvavo ir moteris sušaudant.
Minimos ir kitos egzekucijos, pavyzdžiui, 150 žydų tautybės moterų ir vaikų sušaudymas Šateikių miške, jų turto pasisavinimas.
Be visa kita, P. Končius apkaltintas ir pokario metais iš naujakurių ir tarybinių aktyvistų atiminėjęs jų turtą.
“P. Končiaus byloje surinkti liudininkų parodymai yra kraupi Salantų žydų bendruomenės visiško sunaikinimo istorija, kurioje kartu su vokiečių gestapo pareigūnais nemenką vaidmenį vaidino ir Salantų pagalbinė policija, tapusi uolia nacių planų vykdytoja. Karo metais Šalyno dvare dirbę žmonės savo liudijimuose nurodė, kad 1941-ųjų vasarą prasidėjus karui čia dirbo ir 11 iš Salantų atvežtų žydų vyrų ir apie 140 moterų. Vieną liepos dieną, anksti ryte, iš Salantų dviračiais atvažiavo keturi policininkai, tarp kurių buvo ir P. Končius. Paklausę, kur miega žydai vyrai, jie juos pakėlė ir pusnuogius suvarė į netoliese buvusią žvyrduobę ir čia netrukus sušaudė. “Končeli, nušauk mane pirmuoju, aš tau pypkelę paliksiu”, – prašė vienas iš pasmerktųjų. Atlikę savo “darbą” ir liepę dvaro ūkvedžiui užkasti lavonus, policininkai išgėrė butelį degtinės ir, susirinkę nužudytųjų drabužius, išmynė atgal į Salantus”, – rašė R. Beniušis.
Liudininkų parodymais, P. Končius dalyvavo iš Šalyno dvaro išvežant per 100 moterų. Iš šių pasmerktųjų išsigelbėjo tik viena Basia Abelmanaitė – ją, pabėgusią nuo vežimo į egzekucijos vietą, išgelbėjo Imbarės kaimo gyventojai Sofija ir Pranas Kasperaičiai. 1991 m. Izraelio valstybė juos paskelbė Pasaulio tautų teisuoliais, o 2002 m Lietuvos prezidento dekretu Kasperaičiai buvo apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais.
1964 m. gegužės 15 d. buvo priimtas nutarimas P. Končių patraukti kaltinamuoju ir skirti kardomąją priemonę – suėmimą. Parengtinio tardymo metu jo buvimo vieta nustatyta nebuvo, tad kitą dieną buvo paskelbta paieška. Liepos 15 d. ieškomasis buvo surastas P. Drungilo sodyboje. Į saugumiečių pasiūlymą pasiduoti jis atsakė pistoleto šūviais, todėl atsakomąja ugnimi buvo nušautas.
Apžiūrint įvykio vietą rastas pistoletas “Parabelum”, du medžiokliniai šautuvai “Tula”. Paaiškėjo, kad vienas jų priklausė Mažųjų Žalimų gyventojui. Šis paaiškino, kad šautuvą pametė miške po medžioklės būdamas girtas.
Iš P. Končiaus pistoleto iššauta kulka rasta įstrigusi slėptuvės sienoje ir tai esą kelia tam tikrų abejonių – yra versija, kad jis paprasčiausiai nusišovė, o nebuvo nušautas saugumiečių.
P. Končiaus bylą tyręs saugumo vyr. leitenantas Vilimas pasistengė ją pabaigti kuo greičiau. Tai ir buvo padaryta 1965 m. rugpjūčio 14 d.
2000 m. vasario 11 d. šalies prezidento Valdaus Admakaus dekretu P. Končius po mirties apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Karininko kryžiumi. 2014-ųjų liepą prie sodybos, kur slaptėsi P. Končius, iškilmingai buvo atidengtas paminklas jam atminti.
Speciali akcija?
Prieš porą savaičių “Vakarų ekspreso” redakcija publikavo atsakomąjį straipsnį šia tema – “Iš KGB kaltinimų industrijos”. Jo autorius – Algimantas Zolubas, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos leidinio “Varpas” redaktorius.
A. Zolubas tvirtino, kad R. Beniušio straipsnis yra “kelerius pastaruosius metus intensyviai vykdomos akcijos sudedamoji dalis”.
“Visada tokiais atvejais remiamasi okupacinio režimo represinės institucijos ir nusikalstamos organizacijos KGB sudarytais kaltinančiais duomenimis, nesigilinant į jų kilmę, sudarymo priežastis ir aplinkybes, duomenų sufabrikavimo galimybę. Neretai paviršutiniškas ir nekritiškas požiūris į tai būdingas netgi mokslo pasaulio atstovams. Beveik visada kaltinama dalyvavus naikinant žydus. Matyt, vadovaujamasi išankstine nuostata: KGB sako – KGB žino”, – rašė autorius.
Anot A. Zolubo, prieš P. Končių nukreiptus parodymus KGB tardymų metu davė ne buvę 1941 m. birželio sukilėliai ar pagalbinės policijos, kuriai jis yra priklausęs, nariai, o su P. Končiumi ir jo rezistencine veikla ar darbu pagalbinėje policijoje nesusiję asmenys, nebuvę įvykių dalyviais. Kai kurie tardomieji esą patvirtino, kad P. Končius dalyvavo 1941 m. birželio sukilime, bet nė žodelio apie dalyvavimą žudynėse.
“Neišgaunant reikiamo kiekio būtinų parodymų, KGB parengtinis tardymas vis būdavo pratęsiamas. 1963-1964 m. KGB tardytojai apklausė daugybę žmonių, iš kurių kai kurie davė reikalingus parodymus. Būtų keista, jeigu būtų buvę kitaip, nes ne visi KGB tardytojams galėjo atsispirti. Tačiau visi reikiamai paliudiję asmenys buvo ne tragiškų įvykių dalyviai, o tiesiog tų vietovių gyventojai, buvę dvaro kumečiai, lyg ir kažką matę, o dažniausiai tik girdėję, kad P. Končius lydėjo žydus, sukiojosi žudynių vietoje. Nė vienas savo akimis nematė jo šaudant. Vienas liudytojas po karo duotuose parodymuose sakė negalįs nurodyti šaudymuose dalyvavusiųjų asmenų, o po 15 metų KGB apklausiamas jau prisiminė dalyvavus P. Končių. Tačiau žinoma, kad Salantų žydus prie kapinių sušaudė atvykusi vokiečių žudikų nacistinė gauja. Objektyviai vertinant pasakytina, kad archyvinė medžiaga, susijusi su P. Končiaus veikla 1941 m., yra labai prieštaringa, todėl vienareikšmiškai teigti, kad jis dalyvavo holokauste, negalima. Tada įsijungia nekaltumo prezumpcijos principas. Į neatsakytus klausimus galėtų atsakyti tik patys žmonės, 1963-1964 m. davę P. Končiui nepalankius parodymus. Tačiau nepanašu, kad kuris nors iš jų būtų sulaukęs šių dienų”, – rašė straipsnio autorius.
Anot A. Zolubo, apdovanojimo atėmimas iš P. Končiaus rodytų, kad mūsų valstybė yra nepajėgi susigaudyti savo praeityje, ji neskiria herojų nuo nusikaltėlių, jos istorinis pasakojimas dirbtinis.
“Žinant geopolitines realijas, nekeista, kad toks interesas atsigavo dabar. Nekritiškai tiesmukas KGB archyvinių duomenų vertinimas gali mus nublokšti atgal į sovietinės istoriografijos ir propagandos laikus”, – mano “Varpo” redaktorius.
Reikėjo seniau?
Tašką šioje istorijoje ryžosi padėti prezidentė D. Grybauskaitė. Pirmadienį buvo pranešta, kad ji pakeitė 2000 m. V. Adamkaus pasirašytą dekretą dėl ginkluoto pasipriešinimo dalyvių savanorių apdovanojimo Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu. Paskutinis žuvęs Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanas P. Končius-Adomas apdovanojimo neteko “atsižvelgiant į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro kreipimąsi”.
Šio centro direktorė Teresė Birutė Burauskaitė teigė, kad P. Končiui valstybinis apdovanojimas 2000 m. buvo suteiktas jam dar neturint kario savanorio statuso. Pasak jos, 2001 m. “paaiškėjo, ir tai yra Generalinės prokuratūros išvada, kad jis yra dalyvavęs žydų genocido veiksmuose”. Tuo remiantis kario savanorio statusas jam taip ir nebuvo suteiktas.
“Mes galvojame, kad tai, ką dabar padarė prezidentė, reikėjo padaryti jau prieš 15 metų. Taip išėjo, kad buvo apdovanotas žmogus, kuris nebuvo to vertas”, – BNS sakė T. B. Burauskaitė.
Biografija
1965 m. liepą Didžiuosiuose Žalimuose žuvęs Pranas Končius gimė 1911-ųjų lapkričio 18 d. tuometinio Kretingos valsčiaus Bargalių kaime, valstiečių šeimoje. Nuo 1934 m. gegužės 1 d. iki 1935 m. spalio jis tarnavo 7-ajame žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pulke Tauragėje, jam buvo suteiktas puskarininkio laipsnis. Grįžęs iš kariuomenės, P. Končius įstojo į Šaulių sąjungos gretas.
Nacistinei Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą ir prasidėjus karui jis 1941 m. birželio 22 d. tapo Salantų pagalbinės policijos, vadintos “baltaraiščiais”, būrio nariu, ir jame prabuvo iki 1942 m. vasario 22 d.
1944-ųjų rudenį sugrįžus sovietų valdžiai P. Končius atsidūrė rezistentų, veikusių Kretingos apylinkėse, gretose. Jo slapyvardis – Adomas. 1947-1951 m. buvo Kardo rinktinės štabo nariu.
1952 m. spalio 30 d. jis kartu su šios rinktinės vadu Kaziu Kontrimu Salantų rajono Smeltės kaime pateko į saugumiečių ir stribų surengtą pasalą. P. Končiui pavyko prasiveržti, o būrio vadas žuvo.
1953 m. balandžio 6 d. kartu su kitais partizanais P. Končius-Adomas Vaineikių miške pateko į saugumo bei kariuomenės apsuptį, tačiau jam ir vėl pavyko ištrūkti. Likęs vienas jis slapstėsi Salantų ir Kretingos apylinkėse, taip pat Latvijos Priekulės rajone.
Nuo 1956 m. P. Končius slapta gyveno Prano Drungilo sodyboje Didžiųjų Žalimų kaime. Čia 1965 m. liepos 15 d. jis žuvo per susišaudymą su jį apsupusiais Kretingos saugumiečiais ir milicininkais.