Pravieniškių kankinimo namai

Pravieniškių „pataisos namuose“ teko asmeniškai patirti kaip kaliniai niekinam ir kankinami Lietuvos kalėjimuose.

Lietuvos valdžia kabinėjasi prie Rusijos ir Baltarusijos kaltindama jas žmogaus teisių pažeidimais. Tai atrodo mažiausiai keistai turint omenyje visišką panieką žmogaus teisėms pačioje Lietuvoje: negailestingą policijos susidorojimą su valdžios kritikais, politinius persekiojimus, kankinimus ir žudymus, cinišką karo nusikaltėlių garbinimą.

Ką tik praleidau tris mėnesius Pravieniškėse, kur buvau kalinamas už tai, kad išdrįsau rašyti apie Lietuvos valstybės ir jos atstovų nusikaltimus bei lietuviško tikėjimo persekiojimą, ir turėjau progą asmeniškai patirti kaip ciniškai Lietuvoje yra niekinamos ir kankinamos tų pačių pompastiškųjų Putino ir Lukašenkos kritikų aukos.

Lietuvoje kaliniai kankinami subtiliai

Per tris arešto mėnesius nė karto neteko matyti, kad kalėjimo pareigūnai degintų kalinius ar badytų jiems vinis po nagais. Neskaitant psichologinio smurto, teko viso labo stebėti mėlynes ir sumušimus klausantis kalinių pasakojimų kaip prižiūrėtojai nei iš šio, nei iš to juos subaladojo. Į depresiją puolusį vieną iš mano kalėjimo kolegų prižiūrėtojai šaltakraujiškai sutvatino bananais prieš išveždami bėdžių į psichiatrinę.

Lietuvos kalėjimuose žmonės visam gyvenimui žalojami verčiant juos ištisas dienas praleisti luošinančiose sulūžusiose lovose. Net ir naujose kalinių lovose iš principo neįmanoma išsimiegoti – matosi, kad jos specialiai suprojektuotos kankinimams.

Tuo tarpu didelė dalis mano kalėjime matytų lovų buvo dar ir sulūžusios; kai kurie kaliniai bandydavo miegoti ant grindų nepaisydami kamerose tikrąja to žodžio prasme kaukusių kraupių skersvėjų, nes, aklinai uždarius langus, buvo galima užtrokšti nuo dusinančios iš tualetų sklidusios smarvės.

Jau po savaitės kalėjimo lovose dalis kalinių pradėdavo jausti stuburo skausmus; daugeliui be vaistų ar narkotikų taip ir nepavykdavo išsimiegoti per visą kalinimo laiką. O neleidimas išsimiegoti – vienas žiauriausių kankinimo būdų.

Į kankinimą prižiūrėtojai įsitraukia ir asmeniškai

Areštinėje, kurioje buvau kalinamas 3 mėnesius, negalima turėti tabako, taigi nerūkantieji pasmerkiami kankinimui abstinencija.

Gali pasirodyti, kad kalėjimas – puiki vieta mesti rūkyti, tačiau toks įspūdis apgaulingas. Visa areštinė įsmirdusi dūmais.

Kiti kaliniai (ne areštantai) gali nusipirkti tabako, ir pro areštinės langus nuolat veržiasi tabako dūmų kvapas varydamas iš proto neturinčius rūkalų areštantus. Pastoviai rūko ir pareigūnai.

23 valandas per parą kaliniai praleidžia kamerose visiškai neturėdami ką veikti, kvaišdami iš nuobodulio ir pažeminimo. Išsimiegoti prižiūrėtojai neleidžia kaip tik įmanydami; reguliarūs patikrinimai vyksta netgi antrą valandą nakties.

Pasivaikščiojimo metu prie kalėjimo durų neretai rūko prižiūrėtojai arba ir kalėjimo vyresnybės atstovai, o cigaretės paprašę abstinencijos iškankinti kaliniai tiesiog siunčiami „pasmaukyti“.

Iš proto einantys rūkantieji atiduoda už tabaką paskutinius daiktus; už kelis pakelius tabako suktinėms atiduodami šimtus eurų kainuojantys laikrodžiai. Areštantams bandant rūkyti tualetinį popierių ir laikraščius, kalėjimas skęsta bjauriai dvokiančiuose dūmuose.

Mėnesiai be elementarios higienos

Šilto vandens kaliniai gauna 10 minučių per savaitę duše, tačiau tai, kaip ir tualetinio popieriaus trūkumas, nėra didžiausia problema.

Negalima normaliai išsivalyti dantų, nes kalėjime išduodami klaikiai kieti šepetėliai, tinkami nebent batų valymui. Įpratę reguliariai valytis dantis žmonės kenčia tikrąja to žodžio prasme.

Kadangi areštantams negalima nei gauti siuntinių, nei apsipirkti kalėjimo parduotuvėje, kartais kaliniai, kuriems policija nebuvo leidusi pasiimti asmeninių daiktų, praleidžia savaites ar ir mėnesius su tais pačiais apatiniais ir viršutiniais drabužiais bei batais.

Valgoma iš asmeninių plastmasinių indų, kuriuos irgi tenka plautis šaltu vandeniu.

Netgi maistas kalėjime paverstas kankinimo įrankiu

Valgyti kalėjime duodama nemažai, tačiau didžioji maisto dalis žalinga sveikatai ar ir visiškai nevalgytina.

Didelę kalėjimo valgio dalį sudaro košės, tačiau visos jos pervirtos tiek, kad nebeturi nei skonio, nei maistinės vertės. Ne tik bulvės, bet ir kietos perlinės kruopos būna suvirtos į minkštą beskonį kleisterį.

Šviežių daržovių ir vaisių praktiškai nėra. Iš vaisių kaliniai gauna po pusę mažo obuoliuko kas šeštą dieną.

Aš Pravieniškėse praradau 30 kg svorio ir jau visą mėnesį niekaip negaliu atsigauti po Pravieniškėse patirtų kankinimų ir pažeminimų. Trys mėnesiai ciniško kankinimo kaip reikiant palaužė mano sveikatą; net baisu pagalvoti kaip po pusantrų metų niekinimo jaučiasi Algirdas Paleckis.

Iš daržovių būna burokėliai, morkos ir kopūstai. Man kalint, kokius tris kartus iš keturių burokėliai būdavo neišvirti, pusžaliai, ir jų tokių suvalgius, visiškai sustodavo skrandis. Žali rudeniniai morkos ir apie kotus nupjaustyti kopūstai atrodė padaryti iš plastmasės ir, termiškai neapdoroti, žmonių maistui buvo akivaizdžiai nenaudotini.

Nors buvo pavasaris, kaliniai visiškai negaudavo vitaminų; nuo žalojančio maisto daugumai sutrikdavo virškinimas. Praktiškai visi mano kolegos kaliniai greitai liguistai išbaldavo ar pajuosdavo, pirmomis savaitėmis prarasdavo bent 10 procentų svorio.

Kankinimas nuoboduliu, nemiga ir absurdu

Pravieniškių areštinėje nėra (ir neleidžiama turėti) nei televizoriaus, nei radijo, teisę į kurį kaliniams yra pripažinę netgi tarptautiniai teismai. Paskambinti telefonu leidžiama tik iš mokamo automato du kartus (iš viso pusę valandos) per savaitę.

Nieko negalima perduoti iš laisvės, netgi knygų ar kokių nors stalo žaidimų.

Išeiti iš kameros galima vieną valandą per parą; per tą laiką reikia atstovėti eilėje prie telefono ir paskambinti, nueiti pas gydytoją, susitvarkyti kitus reikalus. Pasivaikščioti kartais laiko iš viso nelieka.

23 valandas per parą kaliniai praleidžia kamerose visiškai neturėdami ką veikti, kvaišdami iš nuobodulio ir pažeminimo. Išsimiegoti prižiūrėtojai neleidžia kaip tik įmanydami; reguliarūs patikrinimai vyksta netgi antrą valandą nakties.

Kankinami ir žalojami kaliniai eina iš proto

Negalėdami išsimiegoti, skaudančiais pilvais ir galvomis, važiuojančiais stogais nuo tabako abstinencijos, nuobodulio, nehigienos ir bendrai kalėjime patiriamo visapusiško ciniško pažeminimo (aš čia kol kas neišvardinau nė pusės Pravieniškėse patirtų patyčių ir žmogaus teisių pažeidimų), kaliniai Lietuvos kalėjimuose kankinasi tiek fiziškai, tiek psichologiškai.

Tiesiog mano akyse sugniuždyti jaunuoliai ir senjorai praktiškai tapdavo narkomanais, iš nevilties užsėsdami ant migdomųjų, raminamųjų, kobros, chimkės ar dar ko nors blogesnio.

Pabuvęs Lietuvos kalėjime, žmogus nebegali nesišlykštėti uniformuotaisiais LR pareigūnais (mentais) ir pačia Lietuvos valstybe.

Aš Pravieniškėse praradau 30 kg svorio ir jau visą mėnesį niekaip negaliu atsigauti po Pravieniškėse patirtų kankinimų ir pažeminimų. Trys mėnesiai ciniško kankinimo kaip reikiant palaužė mano sveikatą; net baisu pagalvoti kaip po pusantrų metų niekinimo jaučiasi Algirdas Paleckis.

Pabuvęs Lietuvos kalėjime, žmogus nebegali nesišlykštėti uniformuotaisiais LR pareigūnais (mentais) ir pačia Lietuvos valstybe. Jau per kelias kalinimo savaites lietuviai aiškiai pamato tikrąjį, nepridengtą ir nepagražintą, Lietuvos valstybės snukį.

https://nemokykla.eu/Pravieniskiu_kankinimo_namai.php