Šiemet sukanka 1700 metų, kaip Vokietijoje gyvena žydai.O štai kaip Vokietijos žydų sunaikinimą.
aprašo 1941m. S.Zilberkveitas
“„Nutikimas su vokiečių žydais yra vienas tragiškiausių puslapių Vokietijos žydų istorijoje. Vėliau mes tiksliai sužinojome aplinkybes bei sąlygas, kuriomis sunaikinti mūsų nelaimingieji kančių Broliai iš Austrijos ir Vokietijos. Buvo tiesiog neįmanoma patikėti, kad žmonija gali taip žemai pulti. Negalėjome įsivaizduoti tokių rafinuotų suktybių – tokio brutalaus, sadistinio žmogaus gyvybės nuvertinimo žydų istorijoje dar nėra buvę.
Pasirodė, kad gestapas visoje eilėje Vokietijos bei Austrijos miestų išsiuntinėjo laiškus įvairioms žydų šeimoms – kiekvienas laiškas tiksliai nurodytu adresu, pavardėmis ir t. t. Laiškuose buvo rašoma, kad iki spalio 28-osios, jie turi pasiruošti perkėlimui į rytus, konkrečiai į Kauno getą. Leidžiama – taip toliau ir rašoma pranešimuose – paimti viską, ko norima, amatininkai gali pasiimti su savimi visus savo darbo instrumentus, galima taip pat paimti iš namų visus ūkiui reikalingus daiktus, neribotais kiekiais maisto, nes be keleivinių vagonų traukiniai turės specialius krovininius vagonus mantai pakrauti. Ant kiekvieno nešulio, kiekvieno ryšulio reikia aiškiai užrašyti savininko vardą, pavardę bei dabartinį adresą.
Tokius laiškus gavo daug šeimų, tikėtina, kad jie buvo informuoti prieš keletą savaičių, kad turėtų laiko iki nustatyto termino likviduoti savo nuosavybę ir pasiruošti sauso maisto, susipakuoti daiktus ir būti pasiruošusiems perkėlimui į Lietuvą, į getą.
Jau pats dalies šeimų iškeldinimo faktas buvo gana tragiškas. Tačiau Vokietijos žydai jau buvo įpratę prie bėdų. „bala nematė“, galvojo jie, gyvensime Kauno gete taip pat su žydais, kas nutiks visiems, nutiks ir mums.
Skaudančia širdimi jie atsisveikino su savo gimininėmis ir pažįstamais, kurie dar liko vietose ir tokių perkėlimo pranešimų dar nebuvo gavę, bei išvyko traukiniu Kauno kryptimi.
Atvykus čionai, (buvo kalbama, kad iš viso iš Vokietijos atgabenta apie 15.000 žydų), ryšulius visiems buvo įsakyta palikti vagonuose – vėliau viskas jiems bus pristatyta į getą; visi buvo surikiuoti į gretas grupėmis ir pravesti pro Vilijampolės getą… tačiau link 9-ojo forto. Kai kurie pro getą varomi žydai, pamatę, kad tai ir yra Vilijampolės getas, paklausė už aptvaro stovinčių žydų, kaip dar toli iki geto. Po 10 – 15 minučių jie ėmė suvokti savo baisųjį, tragišką suklydimą. Jie pamatė ir suprato tą bjaurią apgaulę, kuri buvo su jais atlikta, žudynes, kurios čia yra vykdomos. Tačiau, natūralu, kad jau buvo per vėlu. Kiti, atrodo, jau buvo supratę, ką ruošiamasi su jais daryti, nes kai kurie, praeidami pro už aptvaro stovinčius mūsų žydus, riktelėdavo: „Mes jau žinome, mus veda sunaikinti“.
Vėliau jų daiktai iš geležinkelio buvo nugabenti į gestapą. Dirbantieji tena žydai keletą mėnesių tuos daiktus rūšiavo. Geriausia ir gražiausia, kas tik gali būti, buvo sudėta į ryšulius, puikiausi valgiai, rūpestingai paruošti ilgesniam laikui, geriausi rūbai, rečiausi medicininiai ir kitokio darbo įrankiai, beribis mokslinių, specialybės knygų skaičius, maldynai, religinės paskirties daiktai, visko, ką kultūringas žmogus tegali įsivaizduoti, buvo Vokietijos žydų daiktuose, viskas kuo rūpestingiausiai supakuota, paruošta naujam gyvenimui Kauno gete. Su tokia didele viltimi viskas paruošta ir taip žiauriai apsigauta. Pirmasis žingsnis link naujojo gyvenimo tapo paskutiniuoju 9-ojo forto duobių link…
Iš rastų daiktuose laiškų, raštelių, pranešimų ir t.t. mes susidarėme aiškų vaizdą, sužinojome visą kraupią tragedijos, kurios finalas įvyko mums stebint, tiesą“.
Kauno geto žydai galęjo iš arti stebėti Vokietijos žydų žygiavimą į mirtį, nes jie pražygiavo pro Vilijampolėje įsteigtą žydams getąЖ „Pasklido gandas, kad traukiniu į Kauną atgabentas didelis transportas Vokietijos žydų, buvo taip pat kalbama, kad praėjusią naktį dalis jų buvo pravesta pro getą 9-ojo forto kryptimi.
Rytojaus rytą informacija, deja, pasitvirtino.
Mes savo akimis matėme, kai Panerių gatve, visai šalia geto aptvaro, ėmė slinkti link 9-ojo forto apie du tūkstančiai žydų – vyrų, moterų bei vaikų. Mes visi vėl spietėmės prie aptvaro, nors prieiti prie ir buvo pavojinga, nes lydintieji koloną SA vyrai ir gestapininkai grasino imsią šaudyti. Mes stovėjome prie aptvaro pilnomis ašarų akimis, nors, atrodė, visos ašaros jau buvo spėjusios išdžiūti, su sugniaužtais kumščiais ir krauju pasruvusiomis širdimis ir dar kartą buvome priversti pergyventi tai, kas buvo nutikę pas mus pačius prieš keletą dienų“ (Didžiji akcija per nacių okupacijos laikotarpį įvykdyta 1941 m. spalio 29 d. IX forte – Aut.),
Tik vos praėjus 4 mėnesiams, vėl pasirodė žinia apie žydus iš Vokietijos, tik šį kartą nutarta juos apgyvendinti su Kauno žydais gete. Dienoraštyje pasakojama, kad „1942 m. sausio 11, apie 12 valandą dienos, buvo gautas netikėtas Jordano (Kauno geto komendantas. – Aut..) įsakymas, kad žydai, gyvenantieji Vienožinskio gatvės rajone ir šalia esančiose Strazdelio bei Kulvos gatvėse, privalo iki 4 valandos vakaro atlaisvinti šį rajoną. Šį rajoną daugiausia sudarė mediniai blokiniai namai po 8 butus vienam bloke, be to ten buvo ir kitų neblokinių pastatų. Šiose vietose gyveno apie 1300 žmonių.
Tą dieną spigino stiprus šaltis, o teko atlaisvinti tokį didelį plotą, perkelti tiek daug šeimų su mažyliais, senoliais ir ligoniais, kur juos visus dėti – juk gete ir taip labai ankšta – ir dar spiginant tokiam šalčiui.
Tačiau Jordano įsakymas, šaltas ir piktybiškas kaip ir pats Jordanas, skelbė, kad per nepilnas 4 valandas visą rajoną privalu atlaisvinti.
Gatvėse kilo bėginėjimas ir triukšmas, kiekvienas griebė kuo greičiau savo daiktus ir nešė kur kas galėjo. Viena laimė, kad ši diena buvo sekmadienis, kada visi vyrai yra namuose. Labai greitai iš kopėčių ir lentų čia buvo sukalamos rogutės ir kuo greičiau tempiami daiktai, kad būtų suspėta išgelbėti kuo daugiau daiktų ir kuro, visi policininkai buvo tuojau pat mobilizuoti, kad padėtų besivakuojantiems nešti daiktus, pakuoti, vežti, saugoti nuo vagių ir t.t. Taip visi savivaldybės valdininkai, visos transporto priemonės, arkliai, rogės ir vežimai buvo paskirti skubotai besievakuojantiems. Ir vėl su ryšuliu ant pečių, vėl iš vienos vietos į kitą, juk šiaip ar taip visi buvo kažkaip įsikūrę ir staiga viskas sugriuvo, vėl reikia bėgti ieškoti naujos vietos, naujo stogo lopinėlio virš galvos.
Buvo žinoma, kodėl buvo gautas įsakymas evakuoti aną geto dalį. Seniūnų tarybai buvo oficialiai pranešta, kad į atlaisvintas gatveles bus patalpinti vokiečių žydai, kurie dar šįvakar turi atvykti traukiniu.
Nedelsiant seniūnų taryba pranešė geto gyventojams apie gautą valdžios potvarkį. Pranešimą sudarė 14 punktų, datuota 1941 m. sausio 11 d. Pranešime teigiama:
1) Šiandien, sausio 11 d., visas rajonas į dešinę nuo Demokratų gatvės iki 16 val. privalo būti atlaisvintas;
2) Visus daiktus ir kilnojamąjį turtą leidžiama pasiimti;
3) Visos transporto priemonės taip pat ir pagalbinės priemonės tuojau pat mobilizuojamos evakuojamųjų poreikiams;
4) Aukščiau nurodytame rajone bus apgyvendinti žydai iš Vokietijos;
5) Vokietijos žydams apleisti šį rajoną bus uždrausta, žydiškoji geto policija prižiūrės tvarką išilgai Demokratų gatvės trijose vietose po 2 policininkus dieną ir naktį;
6) Vokietijos žydai atvyks Panerių gatve ir bus pasitikti Demokratų ir Panerių gatvių kampe;
7) Iš atvykusiųjų į getą Vokietijos žydų jų skiriamieji ženklai (Vokietijos žydams buvo išduodama speciali juosta; autoriaus pastaba). Vietoje šito jiems vėliau bus sudaryta kartoteka;
8) Į darbo jėgos sąrašus Vokietijos žydai neįtraukiami;
9) Joks maistas Vokietijos žydams neskiriamas, nes jie jau aprūpinti maistu trims savaitėms;
10) Įsteigiama 10 žmonių komisija, kuri turės paimti iš Vokiečių žydų visus jų turimus kailių dirbinius. Konfiskuotų kailių dirbinių skaičius iki rytojaus turi būti praneštas valdžios organams;
11) Vokietijos žydų tarpe esantys ligoniai turi būti patalpinti atskiruose būstuose;
12) Visą tvarką prižiūrės žydiškoji geto policija;
13) Į rajoną, skiriamą Vokietijos žydams, teturi teisę įeiti seniūnų tarybos pirmininkas bei policijos šefas;
14) Nusižengusieji šio potvarkio paragrafams bus griežtai baudžiami.
Kaip matyti, buvo sudarytas detalus planas priimti ir įkurdinti Vokietijos žydus. Pas mus gete ryšium su naujųjų gyventojų atvykimu buvo kuriamos įvairios teorijos, buvo teigiama, kad tai – Čekijos žydai. Buvo guodžiamasi, kad jei čia atgabena dar žydų, tai yra tikras požymis, kad mums leis gyventi, atvirkščiai, mūsų skaičius yra net didinamas; tiesa, anie žydai bus nuo mūsų atskirti – mes negalėsime atvykti pas juos, o jie – pas mus, bet vis vien būsime vieni šalia kitų.
Praėjo keletas dienų, savaitė, o Vokietijos žydų nė pėdsako, kur jie? Kur jie pradingo? Kodėl jų neatgabena? – niekas nežino. Taip praėjo dvi savaitės, o jie neatvyko; ir taip iki šios dienos.
Kas čia per naujas velnio išmislas, ar tai buvo surengta eilinė komedija, juk buvo numatytos tokios jų atvykimo detalės, su visom jų apgyvendinimo ir išlaikymo smulkmenomis, ar visa tai buvo ne daugiau kaip apgaulė, lygiai tokia pati kaip ir su anais Vokietijos žydais. Sklandė įvairūs gandai, galimas daiktas, kad žydus atgabeno, tačiau vietoj to, kad nuvestų juos į getą, jie buvo nuvesti į Devintąjį fortą. Gali būti, kad su savo prižiūrėtojais. Kai kurie gavo net prižiūrėtųjų leidimus važiuoti šeštadienį į getą, kad galėtų pabūti ten iki pirmadienio ryto kartu su savo šeimomis ir pailsėti.
Juos kur nors nužudė pakeliui, viskuo gali tikėti, jokių tikrų žinių apie jų likimą mes negavome, visas šis reikalas iki šiol mums liko didžiausia paslaptis“.
Kauno IX forte buvo žudomi ne tik Vokietijos žydai, bet ir žydai iš Čekijos, Prancūzijos, tačiau šioje knygoje apie tai neminima.