Ekonominės priežastys ir nemažėjančios ar net didėjančios antižydiškos nuotaikos 19 ir 20 a. sandūroje privertė daugumą iš penkių milijonų Rusijos imperijoje gyvenusių žydų rinktis vieną iš trijų kelių: sionizmą, socialistines ir komunistines idėjas arba emigraciją.
Dauguma pasirinkusių emigraciją persikėlė į naująjį, daug žadantį pasaulį – Jungtines Amerikos Valstijas. Socialistinės ir komunistinės idėjos buvo patrauklios, nes naujoje įsivaizduojamoje santvarkoje klasinė sąmonė ir priklausomybė buvo daug svarbesnė už tautinius ar etninius tapatumus.
Sionizmas taip vadinamą „žydų klausimą“ turėjo išspręsti per valstybės sukūrimą, kurioje žydai sudarytų daugumą ir turėtų politinę galią. Vienas garsiausių politinio sionizmo veikėjų buvo Teodoras Herclis. 1903 m. rugpjūtį jis buvo užsukęs į Vilnių, ir lankėsi Vilniaus vyriausiosios rabinų mokyklos tarybos namuose, kurie buvo įsikūrę Benediktinių ir šv. Ignoto gatvių sankirtoje.
T. Herclis (1860–1904) gimė Pešte (dab. Budapeštas), vėliau gyveno ir mokėsi Vienoje, dirbo žurnalistu Vienos laikraštyje „Neue Freie Presse“ (liet. „Naujoji laisvoji spauda“; 1864–1938), buvo jo korespondentu Paryžiuje. Tačiau iki šiol jis pirmiausiai atsimenamas kaip vienas žymiausių ir daugiausiai nuveikusių politinio sionizmo atstovų.
Būdamas germanofilu, T. Herclis ilgai tikėjo žydų emancipacija ir asimiliacija, t. y. jų pilnateisišku įsiliejimu į supančias visuomenes, tapimu „judaizmą išpažįstančiais vokiečiais“ ar prancūzais.
Tačiau vėliau T. Herclis nusivylė tokiu „žydų problemos“ sprendimu ir nutarė, kad tik žydų valstybės sukūrimas gali juos apsaugoti nuo persekiojimo. 1895 m. Vienos savivaldos rinkimus laimėjo Krikščionių socialinė partija, kurios priešakyje buvo aršus antisemitas Karlas Luegeris (1844–1910), vėliau tapęs miesto meru.
Rinkimams padarius jam įtaką, T. Herclis parašė pjesę „Naujasis getas“ (vok. Das Neue Ghetto), kurioje aiškiai jaučiamas nusivylimas emancipacija ir asimiliacija – žydų situacija iš esmės nepagerėjo, o aplinkiniai krikščionys toliau remia tokius antisemitus kaip Luegeris.
Šiuo laikotarpiu, tikėtina, įvyko lūžis T. Herclio pasaulėžiūroje ir jis pasinėrė į žydų valstybės kūrimo idėją. „Naujasis getas“ buvo tarsi preliudas 1896 m. vasarį pasirodžiusiai knygai „Žydų valstybė“ (vok. Der Judenstaat).
Tuo metu kontraversiškoje knygoje T. Herclis teigė, jog žydai turi palikti Europą, keltis į Argentiną ar Palestiną ir ten kurti savo valstybę, kurioje jie bus apsaugoti nuo antisemitizmo. 1902 m. jis parašė utopiją „Sena naujoji žemė“ (vok. Altneuland), kurioje pateikė savo žydų valstybės viziją. Įdomu tai, kad šią knygą į hebrajų kalbą išvertęs kitas garsus sionistas Nachumas Sokolovas (1859–1936), ją pavadino Tel Aviv (hebr. תל אביב) – taip atsirado 1909 m. Palestinoje pradėto statyti miesto pavadinimas.
Siekdamas užsitikrinti tiek žydų diasporos, tiek nežydų visuomenių paramą, T. Herclis daug keliavo ir mėgino susitikti su politiniais ir religiniais Europos lyderiais, pristatyti jiems savo viziją ir planą. Vieši vizitai pas kaizerį Vilhelmą II-ąjį (1859–1941), Osmanų imperijos sultoną Abdul Hamidą (1842–1918), popiežių Pijų X-ąjį (1835–1914), susitikimai su aukštais Didžiosios Britanijos ir Rusijos imperijos pareigūnais, leido daliai Europos žydų patikėti T. Herclio galimybėmis juos atstovauti siekiant nepriklausomos valstybės.
1903 m. rugpjūtį T. Herclis keliavo iš Sankt Peterburgo į Bazelį (Šveicarija), kuriame turėjo įvykti šeštasis pasaulio sionistų kongresas. Rugpjūčio 16–17 d. T. Herclis buvo sustojęs Vilniuje. Geležinkelio stotyje jį pasitiko minia vilniečių, skanduojančių palaikymo šūkius „žydų karaliui“.
Kaip prisimena pats T. Herclis, minios susirinkdavo taip pat greitai, kaip jas išvaikydavo policija. Atvykusį į namą gatvių sankirtoje, T. Herclį sveikino žydų bendruomenės atstovai. Sveikinimas jį taip sujaudino, kad „tik mintis apie laikraščių reportažus sulaikė jį nuo ašarų“. Vakare liaupsės tęsėsi priėmime Verkiuose, o kitą dieną kelionę tęsęs T. Herclis traukinyje rašė „Vakar diena, Vilniaus diena, amžinai išliks mano atmintyje“.
T. Herclis mirė 1904 m. ir buvo palaidotas Vienoje. Po Izraelio valstybės įkūrimo T. Herclio palaikai buvo perlaidoti ant jo vardu pavadinto kalno Jeruzalėje. T. Herclis nebuvo nei pirmasis sionistas, nei visų pripažintas lyderis.
Buvo įvairių sionizmo krypčių – religinis, kultūrinis, socialistinis – ir ne visų jų atstovai pritarė T. Herclio vizijai, jau nekalbant apie apskritai sionizmą atmetusius žydus. Tačiau jis buvo politinio sionizmo lyderiu, toliaregiškai įsivaizdavusiu tuomet dar sunkiai suvokiamą žydų valstybės sukūrimą. Ir nors jo įsivaizduotas Izraelis daug kuo skyrėsi nuo sukurtojo, T. Herclis, be abejonės, yra vienas didžiausių jo herojų.
—
Žydų kultūros paveldo kelio asociacija
Tekstai publikuojami bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu ir Žydų kultūros paveldo kelio asociacija. Jie skirti paminėti 2020-uosius metus, kurie Lietuvos Respublikos Seimo yra paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Daugiau istorijų apie Lietuvos žydų istoriją, kultūrą ir paveldą galima rasti programėlėje Discover Jewish Lithuania.
