Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Būdas“ 2020 m. Nr. 1
Ar įmanoma apibrėžti miesto tapatybę? Neįmanoma, – atsakytų tapatybių tyrinėtojai. Juk pati tapatybė, anot Eriko Eriksono, yra „visur esanti“, bet „miglota“ ir „neaprėpiama“. Ar verta, ar prasminga mėginti Vilniaus tapatybę nusakyti? Taip, – atitartų tie patys tyrinėtojai. Mat tapatybė – tarsi nuodėmė: kad ir kaip stengiamės, nesugebame jos išvengti, – teigia Samuelis Huntingtonas. Ir priduria: tapatybė yra svarbi, nes ji – neatskiriama mūsų sąmoningumo dalis, mūsų savimonės ir savižinos kūrinys; ji svarbi, nes lemia mūsų elgsenas ir laikysenas.
Tapatybės klausimas neišvengiamai tampa mūsų laisvės, savarankiškumo klausimu. Jei mes patys nemėginame ir nepajėgiame savęs nusakyti, mus apibrėžia ir užsklendžia kiti, atimdami iš mūsų autonomiją, – yra pastebėjęs Leonidas Donskis. Taigi tarp tapatybės ir laisvės esama esminio ryšio ir laisvos bendruomenės to neturėtų užmiršti. Rūpinimasis savo tapatybe taip pat neatskiriamas nuo rūpesčio gyvenimo autentiškumu, tikrumu. Klausdami, kas ir kokie esame, mes sykiu klausiame, ar autentišką, ar savo gyvenimą gyvename. „O gal tai visai ne mūsų gyvenimas?” – vis turėtume suabejoti kartu su Juozu Erlicku. Tad tapatybės svarstymai – ir autentiško gyvenimo paieškos.
Asmens ir bendruomenės tapatybė didele dalimi yra konstruktas: mes ją daugiau ar mažiau sąmoningai susikuriame, leisdamiesi į dialogą su kitais – kreipdamiesi į praeitį, į atmintį, į paveldėtus pasakojimus, svarstydami, kuo mes siekiame tapti, su kuo norime tapatintis, ir pagal tai vienaip ar kitaip elgdamiesi. Airių filosofas Richardas Kearney šiandien kalba apie „naratyvinę tapatybę“: tapatybę įgyjame pasakodami apie savo gyvenimą ir savo pasakojimus nagrinėdami. Būtent bendri pasakojimai suteikia bendruomenėms stiprų tapatybės jausmą, – teigia indų kilmės amerikiečių literatūrologas Homi Bhabha. Galime sakyti, kad ir miestai savo tapatybes kuria bei išradinėja nuolat: sekdami sau ir kitiems savo pasakojimus – juos tęsdami ir vis iš naujo interpretuodami, nuolat rinkdamiesi jiems svarbias idėjas, vertybes ir elgsenas. Miesto tapatybė – kolektyvinio pasirinkimo dalykas. Tai istorinis projektas, kurį įgyvendinant dalyvauja kiekviena karta su savo nuostatomis, pažiūromis ir ateities siekiais. Ir vis dėlto naujos kartos pasirinkimus visada daugiau ar mažiau veikia ankstesnių kartų laikysenos, elgsenos, apsisprendimai, iki jų sektas pasakojimas.
Taigi svarstydami Vilniaus tapatybę turėtume pamėginti atsakyti į du kertinius klausimus. Pirma, kokį Vilniaus kodą esame paveldėję, kokį jį mums perduoda išlikę naratyvai? Antra, kokį Vilniaus credo – Vilniaus bendruomenės etosą, bendrą tikėjimą – turime ar norėtume turėti? Vilniaus kodą tenka įminti, įžvelgti, atrasti. Vilniaus credo, matyt, dar reikia susikurti. XX amžiaus viduryje credo – American Creed – kaip Amerikos tapatybės branduolį išskyrė švedų ekonomistas Gunnaras Myrdalas, tvirtinęs, kad amerikiečių tapatybę lemiantis bendras politinis tikėjimas savo asmens verte, žmonių lygybe, žmogaus teisėmis į laisvę, teisingumą, garbingą sėkmę. Pagrįstai galėtume aiškintis, kokie bendri gyvenimo principai, bendri įsipareigojimai, bendri lūkesčiai ir siekiai telkia arba sėkmingai telktų į bendruomenę labai skirtingus šiandienos vilniečius? Kokia tradicija jų politinis tikėjimas galėtų būti paremtas? Iš kokio Vilniaus kodo vilniečių credo galėtų kilti, rastis?
Vilnius. 1998 m. Arūno Baltėno nuotrauka.
Norėdami perprasti miesto kodą turime leistis į jo atminties klodus, peržvelgti jo patirtus istorinius nutikimus, išgyventus žygius, prisiminti ypatingos semantinės galios kilmės mitą. Būtent mitas iškelia Vilnių kaip šventą miestą, kuris Dievo valia išauga jau anksčiau įsteigtoje sakralinėje vietoje – Šventaragio slėnyje. Didysis kunigaikštis Gediminas susapnuoja geležinį vilką ir sulaukia savo sapno išaiškinimo slėnyje, kuriame laidojami, išlydimi į anapusybę tautos protėviai, angoje tarp šiapus ir anapus. Tai sakralus Šventaragio ir Lizdeikos, šventųjų kankinių Antano, Jono ir Eustatijo, šventojo karalaičio Kazimiero, šventosios Faustinos, palaimintojo Jurgio Matulaičio, Vilniaus Gaono, Aušros Vartų, Trijų Kryžių, Kalvarijų, Išganytojo kalno, Dievo Gailestingumo šventovės, Didžiosios sinagogos ir daugelio kitų šventyklų miestas. Toks Vilnius iškyla senuosiuose ir XX amžiaus mūsų pasakojimuose, skirtingų tautų poezijoje. Miesto sakralumą yra patyrę, išgyvenę, atskleidę poetai. Kaip „stebuklą šventą“, kaip lietuvių „dangų“ Vilnių regėjo Balys Sruoga. Kaip „psalmyną iš geležies ir molio“, kaip „kabalisto sapną“ Vilnių gebėjo perskaityti Mošė Kulbakas: „kiekvienas akmuo – šventas raštas“. Miestas, mito galia įveikiantis laiką, atsispiriantis praeinamybei, buvo Vilnius Czesławui Miłoszui, „į kitą pasaulį atsivėrusi anga“ – Marcelijui Martinaičiui. Tai „maldų ir relikvijų, sapnų, stebuklų ir tikėjimo vizijų šventovė“, – teigė Mikalojus Vorobjovas. „Tai magiškas, magiškas miestas“, – paskutinėmis gyvenimo savaitėmis sakė Cz. Miłoszas.
Įsidėmėtina: tas pats kilmės mitas iškelia Vilnių ir kaip pasaulinio garso, pasaulinės šlovės miestą, karališką, kunigaikščių miestą, kaip kadaise buvusios didžiausios Europos šalies sostinę, kaip politinį Lietuvos valstybės centrą. Pasak XVI amžiaus metraščių, geležinio vilko staugsmas reiškiąs, kad šioje vietoje pastatytos sostinės „garsas sklis po visą pasaulį“. Algirdas Julius Greimas priskiria „Vilniaus garso (Geležinio Vilko) mitą“ prie šiuolaikinei lietuvių tautai ypatingai svarbių „dinamiškų mitų“ ir interpretuoja jį kaip tautos politinio suverenumo, jos „ateities užangažavimo mitą, pagal kurį lietuvių tauta turi dar ką pasakyti pasauliui, kad ji turi prieš akis atvirą savo istoriją“. Taigi Vilnius – miestas, kilmės mito įpareigotas nuolat kalbėti pasauliui savo balsu, tęsti steigėjo Gedimino pradėtą savarankišką pasakojimą, liudyti pasauliui lietuvių visuomenės ir Lietuvos kūrybingumą. Tai labai stiprus, gyvybingas, išskirtinis kilmės mitas, kuris ne tik mums atveria Vilniaus kodą, bet ir siūlo miesto credo – teigia pasitikėjimą savo kūrybos galiomis, valią savo istoriją patiems savarankiškai kurtis.
Šias mito reikšmes yra paliudijusi, išskleidusi ir įtvirtinusi Vilniaus istorija – kovų už laisvę ir nepriklausomybę istorija. Tai Lietuvos savarankiškumą gynusių valdovų Gediminaičių, Jogailaičių, didikų Goštautų, Radvilų, Chodkevičių, Sapiegų, Pacų, Oginskių bei kitų garsių giminių sostapilis, Didžiosios Kunigaikštystės seimų, Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo miestas, kuriame puoselėtos pilietinės ir politinės laisvės. Čia sukurti ir priimti Lietuvos Statutai, keliems šimtmečiams įtvirtinę suverenią LDK Respubliką – laisvų kilmingųjų politinę bendruomenę. XVIII amžiaus pabaigoje Vilniuje gimsta moderni lygių piliečių tauta: per Tado Kosciuškos sukilimą rotušėn susirinkusi Lietuvos Tautos Aukščiausioji Taryba iškelia tokios tautos idėją ir pakviečia lietuviškai ir lenkiškai paskelbtu „Atsišaukimu” visų luomų šalies žmones ginklu ją nuo Rusijos imperijos apginti. Taip Vilnius iškyla kaip už asmens ir tėvynės laisvę besikaunantis 1794-ųjų, 1831-ųjų ir 1863-iųjų sukilimų, Jokūbo Jasinskio, Mykolo Pranciškaus Karpavičiaus, Simono Konarskio, Zigmanto Sierakausko, Konstantino Kalinausko miestas. Šiandien S. Konarskio žūties vietą žymintis akmuo apleistas, o 1839-aisiais Vilniaus panelės vilgė sušaudyto didvyrio kraujyje savo nosinaites ir saugojo jas šeimose kaip laisvės kovų ženklą.
Iš laisvės geismo gimė XIX amžiaus Vilniaus romantizmas, tiesęs kelią tiek Lietuvos, tiek Lenkijos politiniam prisikėlimui, suteikęs stiprų postūmį abiejų tautų modernių valstybių projektams. Miestas ir carinės priklausomybės metais išsaugojo tikėjimą dvasios, idėjos galia keisti istoriją, grumtis su prievarta ir primestomis gyvenimo formomis. Čia buvo gyvas Simono Daukanto, Adomo Mickevičiaus, filomatų ir filaretų įsitikinimas, kad ir despotijos laikais būtina gaivinti laisvės atmintį, savos Respublikos prisiminimus, puoselėti asmens kilnumą, žmonių bičiulystę, laisvą tautos dvasią ir politinio savarankiškumo viltį. Didžiojo Adomo priesakas „Seikėk jėgas pagal tikslą, o ne tikslą pagal jėgas“ įkvėpė Maironį, Antaną Smetoną ir Juozapą Pilsudskį, Meilę Lukšienę ir Mariją Alseikaitę-Gimbutienę. Idealizmas ir pasiaukojimas buvę būdingi ir XX amžiaus vidurio vilniečiams, gyvenusiems senąja A. Mickevičiaus dvasia, – liudija M. Lukšienė. „Tas miestas išsiugdė kai kurių įgūdžių, būdingų apgultai tvirtovei, kurioje aukščiausiai vertinami ištikimybė ir didvyriškų poelgių siekis“, – tvirtina Cz. Miłoszas.
Gedimino prospekto perspektyva, Vilnius, apie XX a. 5-6 deš. Valstybino Vilniaus Gaono žydų muziejaus nuotrauka
Būtent Vilnius, senosios Lietuvos valstybės centras, subrandina modernią lietuvių valstybę – Vasario 16-osios Respubliką. Būtent čia atgaivinamos ir paskelbiamos tautos autonomijos ir nepriklausomybės idėjos. Čia 1918-aisiais steigiasi Lietuvos Vyriausybė ir kariuomenė. Tai – Jono Basanavičiaus, Didžiojo Seimo, Lietuvos Tarybos miestas. Sykiu Vilnius – ir Sąjūdžio, Kovo 11-osios Respublikos atkūrimo ir įtvirtinimo centras, europinė sostinė, kurioje 1990–1991-aisiais buvo išjudinta Sovietų imperija, nuo jos apginta nepriklausomybė ir demokratija. Taigi laisvė, asmens ir tautos laisvė, būtų viena svarbiausių Vilniaus kodo dalių.
Miesto kilmės mitas turi dar vieną savybę – jis pabrėžia prigimtinį Vilniaus grožį. Vilnius iškyla iš grožio pajautos, jo patyrimo. Pasak mito, medžioklėn išjojęs Gediminas visų pirma „randa ties Vilnios upe gražų kalną“ – „нaиде гoру крaсну нaд рeкoю Вилнeю“. „Gražus kalnas“ ir duodąs pradžią Vilniui. Gražus – kertinis žodis. Vilnius yra ta vieta, kurioje galime patirti pasaulio ir gyvenimo grožį, – taria mums mitas. Šiame mieste slypi „dieviškas grožis“, – atitaria Vilniaus poetai, rašytojai, menininkai. Vilniaus „grožio savitumas“, jo „žavesys“ yra nulemti gamtos ir žmonių kūrybos darnos, – tvirtina Ferdynandas Ruszczycas. Šis miestas esąs „gyvas organizmas“, išaugęs „pagal kažkokius natūralius dėsnius“: „gatvės nubėgo, kaip teka upokšniai, namai ir gynybinės sienos kilo taip, kaip želia žolė ir auga medžių guotai.“ Natūralų, laisvą Vilniaus kraštovaizdį F. Ruszczycas sieja su autentišku, laisvu vilniečių gyvenimu. Sujungia Vilniaus grožį ir laisvę. Ypatingas Vilniaus grožis kylantis iš „architektūros meno susiliejimo su gamta“, iš čia per amžius gyvenusių ir miestą kūrusių žmonių lyrizmo ir subtilios grožio pajautos, – sako M. Vorobjovas. „Miestas po debesimis“ – „Miasto pod chmurami“, – teigia poetas Witoldas Hulewiczius. Ir Vilnius, ir Vilniaus pasakojimas – menininkų kurti meno kūriniai. Tai Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus, Jono Glaubico, Lauryno Gucevičiaus, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Jaschos Heifetzo, Mošės Kulbako, Jano Bułhako, Teodoro Bujnickio, Czesławo Miłoszo, Abraomo Suckeverio, Józefo Mackiewicziaus, Tadeuszo Konwickio, Juditos Vaičiūnaitės, Jurgio Kunčino, Petro Repšio, Sigito Gedos, Tomo Venclovos, Onutės Narbutaitės ir daugelio kitų kūrėjų miestas.
Vilniaus getas. Rūdninkų gatvė. Nuotrauka iš Lietuvos žydų muziejaus archyvo
Svarbūs ir dar keli Vilniaus kodo dėmenys. Senoji Lietuvos sostinė kūrėsi kaip intelektualinis tautos ir krašto centras, kaip mokyklų ir universiteto miestas. Jau Žygimantas Senasis XVI amžiaus pradžioje pabrėžė Vilniaus Katedros mokyklos reikšmę Respublikai. Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius Lietuvos visuomenei aiškino, kad pirmoji kolegija sostinėje steigiama savos „Respublikos naudai“. Vyskupo talkininkas, valdovo sekretorius ir miesto vaitas Augustinas Rotundas skelbė, kad Vilniaus aukštoji mokykla turinti padėti lietuviams sustiprinti savo „romėniškąją“ kultūrinę ir politinę tapatybę. Tai Vilniaus universitetas ne vieną amžių ir darė. Jo profesoriai rengė ne tik lotyniškas, lenkiškas, bet ir lietuviškas knygas, rašė žodynus, gramatikas, Lietuvos istorijos, poetikos, retorikos, filosofijos vadovėlius ir įvairių sričių mokslo darbus. Taigi – pasauliui atviras akademinis miestas, daug šimtmečių telkiantis išmintį ir ugdantis savarankiškus, kūrybingus protus, gebėjęs laiduoti intelektualinį krašto savarankiškumą.
Nuo senų laikų vilniečiai suvokė savo miestą kaip įvairių kultūrų ir konfesijų sugyvenimo, susikalbėjimo erdvę. XVI amžiuje Vilniuje gyvenęs gudų bajoras Teodoras Jevlašauskis, kalvinistas, pareigingai rūpinęsis stačiatikiais tėvais ir stačiatike žmona, vaikus leidęs į arijonų mokyklą, draugavęs su katalikų kunigais, atsiminimuose pasakoja, kaip nustebę popiežiaus pasiuntiniai italai, sužinoję, kad katalikų dvasininko namuose jie sėdintys prie vieno puotos stalo kartu su kalvinistu. Sulaukę paaiškinimo, kad šiame mieste tai daryti įprasta, italai pripažinę, jog čia tarp žmonių iš tikrųjų Dievas gyvenąs. Vilniaus seimai taikų skirtingo tikėjimo bendrapiliečių sambūvį buvo įteisinę įstatymais, jį viešai gynė didikai ir intelektualai. Taigi Vilnių stengtasi puoselėti kaip dialogo, polilogo erdvę, kaip humanišką miestą, kuriame susikalba skirtingos kultūros, skirtingos tautybės, skirtingos konfesijos. Šiuos senus miesto bendrabūvio principus ir po Pirmojo pasaulinio karo gynė J. Basanavičius, krajovcai – LDK bajorijos palikuonys, jaunieji „Žagary“ grupės poetai.
Nuo XVI amžiaus Vilnius garsėjo ir savo labdarybės, atjautos, pagalbos artimui, gailestingumo tradicijomis. Net XX amžiaus katastrofų metais, okupuotame krašte sugriuvus civilizuotai tvarkai, kai Paneriuose buvo naikinama žydų bendruomenė, nestigo šviesių asmenybių ir kilnių poelgių. Šv. Jonų bažnyčioje bendrapiliečių žydų žudynes viešai smerkė kunigas Alfonsas Lipniūnas. Vilniaus universiteto profesoriai, bibliotekininkė Ona Šimaitė, rašytojas Kazys Boruta gelbėjo žydus, padėjo žydų intelektualams išsaugoti nuo sunaikinimo dalį kultūrinio paveldo, pačius geto tikrovės liudijimus. Geto žmonių dvasinė rezistencija – viena herojiškiausių ir tragiškiausių Vilniaus laisvės kovų. Joje „skausmo miestas“ virsta ir žmogaus pasiaukojimą, ištikimybę, kilnumą liudijančia vilties erdve.
Janas Bulhakas. Vilnius. 1938 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka.
Taigi praeities patirtys atveria mums Vilniaus kodą: tai laisvės miestas, branginantis asmens ir tautos teises, turintis senas laisvės ir krašto suverenumo gynimo tradicijas; tai miestas, gebantis vertinti ir kurti grožį, vieta, kurioje žmogus gali gyvenimo grožį ir pasaulio sakralumą patirti; tai istorijos išmėginta kūrybingo kultūrų polilogo erdvė; tai atviros istorinės ateities, vis dar turintis ką pasakyti pasauliui miestas.
Ar iš šio kodo galėtų rastis dabarties vilniečius telkiantis bendras etosas, politinis tikėjimas – Vilniaus credo? Ir koks jis galėtų būti? Gal „maištinga ištikimybė“ šio miesto tradicijoms kaip kūrybinės galios šaltiniui? Susivokimas: esame vilniečiai, nes mus sieja meilė laisvei, įsipareigojimas laisvai šio krašto Respublikai, dar stiprus gyvenimo grožio geismas, dar neišbarstyti romantinio idealizmo likučiai, bendras rūpinimasis savo mokyklomis ir universitetais – savo intelektualiniu savarankiškumu ir kūrybiniu pajėgumu, savo miesto kaip atviros kultūrų polilogo erdvės puoselėjimas, valia kalbėti pasauliui savu, savarankišku balsu, valia tęsti Vilniaus pasakojimą?
LITERATŪRA
Algė Andriulytė. Ferdynandas Ruszczycas. Civis vilnensis sum. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2018.
Julija Biliūnienė-Matijošaitienė, Meilė Lukšienė. Laiko prasmės. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004.
Algirdas Julius Greimas. Iš arti ir iš toli. Literatūra. Kultūra. Grožis. Sudarė Saulius Žukas. Vilnius: Vaga, 1991.
Samuel Huntington. Who Are We? The Challenges to America’s National Identity. New York: Simon and Schuster, 2004.
Teodoras Jevlašauskis. Atsiminimai. Parengė Darius Vilimas; vertė Neringa Pranckevičiūtė-Lūžienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998.
Mošė Kulbakas. Vilnius. Sudarytojas Alfonsas Bukontas. Vilnius: Vaga, 1997.
Richard Kearney. Poetics of Modernity. Toward a Hermeneutic Imagination. New York: Humanity Book, 1995.
Lietuvos metrašis. Bychovco kronika. Vertė ir parengė Rimantas Jasas. Vilnius: Vaga, 1971.
Czesławo Miłoszo Vilnius. Tekstai ir fotografijos. Sudarė Margarita Matulytė. Vilnius: Apostrofa, 2012.
Czesław Miłosz, Tomas Venclova. Grįžimai Lietuvon. Parengė Barbara Toruńczyk. Vilnius: Vaga, 2014.
Balys Sruoga. Giesmė apie Gediminą. Vilnius: Vyturys, 1993.
Mikalojus Vorobjovas. Vilniaus menas. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997.
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2020-03-05-vilniaus-kodas/179324